2012-12-04

Aš irgi žinau kaip. Mes visi žinome.


Paskaitinėjau šiek tiek pasipiktinimus apie homofobiškąją recenziją Litmenyje, ir pasidarė kažin kaip nyku.

Rodos, mūsų viešojoje erdvėje jau kuris laikas vyrauja dvi koncepcijos - viena, kad turime būti laisvi ir vienas kitą gerbti bei mylėti, o kita - kad turime kovoti už savo idealus ir tiesą. Ir man atrodo sąžininga, kad jei jau atsistoji po vienos vėliava, tai ir stovi, o ne kaitalioji retoriką pirmyn atgal priklausomai nuo to, kaip patogiau. Čia ne viešoji diskusija ir ne idėjų aptarimas, net ne ideologijų kova, o kažkoks veuksėjimas dėl asmeninių patinka/nepatinka: du mirtini priešai skirtingais momentais gali visiškai susikeisti argumentais. Štai dabar, įtariu, taip bus su Castelucci spektakliu ir ta recenzija, kai tie, kurie anuo atveju rėkė, jog tai išpuolis ir neapykantos kurstymas, dabar kalbės, jog tegyvuoja žodžio ir minties laisvė, o tie, kurie anąkart kalbėjo apie laisvę, dabar kalbės apie neapykantos kurstymą. Ir tai tik todėl, kad vieniems nepatinka viena, o kitiems - kita.

O po to ir tie, ir anie sako, kad ne nekenčia, tik ten šiaip prieštarauja kam nors. Na, kaip Butkevičius, kuris ne prieš atominę, bet prieš šitą atominę, tai ir ten kažkas nėra prieš kitataučius, tik prieš vagis čigonus, o dar kažkas ne prieš mažumas, bet lai jos sėdi tyliai ir nelenda niekur.
Paimta iš čia.
Ir nesvarbu, už ką ar prieš ką tie žmonės yra, viešojoje erdvėje visi yra savo pozicijos radikalai, į bet kokį kitokį požiūrį atsakantys neapykanta.

Nežinau, ar čia kalta trumpa demokratijos patirtis, ar kažin koks pyktis, kurio pilni žmonės, bet net šviesiausias idėjas nužudo aklas siauraprotiškumas, kuomet bliaunama, jog turi būti tavo tiesa ir ne kitokia, nes tik ji yra teisinga, lygiai tuo pat metu nekenčiant kažko kito už tai, jog daro lygiai tą patį: bliauna savo tiesą ir nesileidžia į kompromisus.

Išeitų, kad niekas iš tiesų visai nenori diskutuoti. Niekam neįdomu išklausyti. Įdomu tik parėkti savo nuomonę, puikiai suprantant, jog taip nieko nepasieksi. Bet tiesiog taip paprasčiau. Kaip paprastesnė yra popierinė ar kompiuterinė kova už savo vertybes spaudant mygtukus vietoj bet kokių realių veiksmų, tuščiai piktinantis ir postringaujant su kitais bendraminčiais, verdant savo sultyse ir kovojant su žaisliniais priešais reklamėlėse, interneto komentaruose ar kitose pakampėse, bet niekad nedarant nieko iš esmės.

Gal tokiame kontekste tampa kiek aiškesnė ir politinė situacija, nes man po šiai dienai niekaip netelpa galvoje, kodėl mes turime tokią valdžią, kokią turime ir kodėl tie, kurie ją išrinko, matydami tokią aroganciją ir cirką, vis dar tyli.

Bet tada pagalvojau, kad gi jie irgi neklauso, kas ką sako. Lygiai kaip neklausė, ką jų išrinktieji postringavo debatų laidose, o jei ir klausė, nesigilino. Nes pas mus niekas neklauso: nuo mažo iki didelio visi turi tik savo tiesą, ištrauktą iš nežinia kur ir kodėl, tos tiesos nekvestionuoja, o vietoje to nekenčia tų, kurie mąsto priešingai.

2012-11-17

Kaip žmonės savo istoriją po žeme kišo, o pakišę apraudojo

Mes Kaune turime tokį įdomų dalyką: pas mus ir šen, ir ten - visur miesto centre pilna atminimo paminklų: tarp Kauno miesto savivaldybės ir Muzikinio teatro plytinčiame skvere yra įamžintas Romo Kalantos atminimas, paėjėjus iki fontano ir palei buvusį Merkurijų ir būsimą Hilton viešbutį pasukus link Vienybės aikštės ir tada - kairėn, prieinamas paminklas nežinomam kariui, prie kurio dega amžinoji ugnis, o jei Laisvės alėja eini pro Soborą ir vėliau - palei gatvę, prieini Ramybės parką, kur paminklų jau nors vežimu vežk: ir kario motinai, ir partizanams - gal ir dar koks yra, tik nepamenu.

Jie visi man labai patinka. Man be galo mielas Ramybės parkas, kuriame kadaise buvo kapinės, man patinka, kad ten iš žolytės lyg grybai kalasi kryželiai, kad galima pasivaikščioti apie įamžintą mūsų istoriją. Labai patinka Kalantos memorialas, ant kurio galima pasėdėti, parymoti lyg ir su čia įamžintuoju, lyg ir pačiai. Patinka ir ta ugnis, nes prie jos jauku pasišildyti žiemą, be to, ją pamenu nuo pat vaikystės.

Man tai gyvos miesto vietos, kur įdomu nueiti, kur įdomu kažką veikti. Ir įdomu ne tik man: prie Kalantos susideginimo vietos dažnai vyksta šokiai, o va prie amžinosios ugnies žmonės būriuojasi per Kaunas Jazz koncertus naktį pasišildyti, o ne per toliausiai su riedlentėmis vasarą važinėjasi paaugliai. Taigi kauniečiai, ypač jaunieji, su savo istorija gyvena gražiai ir draugiškai, kaip ir priklauso visada lietuviškumu ir patriotiškumu besididžiavusio miesto gyventojams.

Bet, rodos, ne visi mano, jog tai teisinga. Štai šiandien aptikau tekstą, kuriame burnojama, jog studentai netoli minėtosios amžinosios ugnies drįsta gerti alų, o kiek seniau dėl šokių prie Kalantos memorialo piktinosi žinomas Kauno architektas Audrys Karalius. Buvo burbėta ir Kalantos paminklo autoriui, esą kas gi čia dabar - kas norės galės ant Šventos Lietuvos Istorijos Didvyrio Įamžinimo Vietos sėdimąją dėti.

Ir šitaip tai vienur, tai kitur kyšteli man asmeniškai pilkiausiu sovietmečiu trenkiantis grūmojantis kumštis, grasantis visiems, kurie drįsta prisiartinę prie Švento Atminimo Vietos nusišypsoti. Šie žmonės, gal šiaip neblogi, nori nužudyti mūsų istoriją, pakišti ją po žeme, tada įkalti kryžių, atsistoti ir laistyti jį ašaromis iki kol pasidarys bloga.

Juk kas gi buvo tas pats Kalanta, karuose žuvę kareiviai, partizanai? Jie visi buvo labai jauni žmonės. Ir greičiausiai ne tik jauni, bet ir nepraradę idealizmo jausmo, mat kitaip vargu ar būtų už kokius nors idealus padėję galvas. Kadangi pati dar nesu sukriošusi, manau, kad jei kokiomis aplinkybėmis padėčiau galvą dėl savo šalies ir mano atminimas būtų įamžintas, labai norėčiau, kad ten žmonės susirinktų švęsti. Velniai nematė - net ir prisigerti ir dainuoti po to, juk už jų teisę būti laimingais savo žemėje ir padėčiau tą nelaimingą galvą!

Dėl to visada vaikštinėsiu ir trepinėsiu laiminga apie tuos mūsų paminklus. Šokti nelabai moku, bet kai Mountainrock kolektyvas surengė koncertą Kalantos žūties metinėms paminėti, trypiau lyg už tėvynę toje jo susideginimo vietoje. Ir žvakutes degiojau. Ir buvo be proto linksma.

Ir tada turbūt pirmą kartą pajutau dėkingumą visiems, kurie prisidėjo prie to, jog galėtume laisvai sau gyventi ir linksmintis Laisvės alėjoje, Kaune, Lietuvoje. Tiesiog tas jausmas buvo kaip niekad tikras.

Todėl labai linkėčiau ir kitiems liautis bijoti savo istorijos ir savo numirėlių. Tai, jog juokiesi ar geri alų atminimo vietoje, visai nedaro tavęs nepagarbiu, kol nepažeidi elementarių viešojo elgesio taisyklių. Priešingai - visi jauni kauniečiai, kurie ateina šokti ir džiaugtis į visas tas atminimo vietas, daro istoriją gyvą - net jei šoka ar alų geria jie visai ne apie tai.

O pabaigai, labai gražūs žodžiai apie minėtąjį R. Kalantos monumentą, kuriuos radau ieškodama nuorodų šiam įrašui, ir kurių tiesiog negaliu nepacituoti:

Čia šoko mūsų Laisvė – jauna, laiminga, nevaržoma, kupina vilties ir svajonių. Viso to, už ką pasiaukojo R. Kalanta. Šoko jo bendraamžiai, nežinantys, kad prieš tris dešimtmečius ne tik nebuvo galima šokti Laisvės alėjoje: studentams prievarta nukirpdavo ilgus plaukus, svarstydavo posėdžiuose už džinsų ar platėjančių kelnių dėvėjimą, naktį galėjo paprašyti parodyti pasą... Jei tą vakarą jis, mūsų ir jų, šokančiųjų, bendraamžis būtų pažvelgęs iš Aukštybių, jo širdis būtų šokusi kartu – laisvos Lietuvos Laisvės alėjoje. 

2012-11-07

Mėnesiena ir porinkiminis klaiktelėjimas


Prieš maždaug aštuonerius metus ant sienų ir šaligatvių atsirasdavo kreida rašyti užrašai - Maži mėnulio ežerai. Man yra sakę, kad atsirasdavo jie tik naktį ir tik per tam tikrą mėnulio fazę, tačiau nežinau, ar tai tikra. Kaip ir nežinau, ar šių užrašų pasekmė buvo šis eilėraštis, ar kaip tik atvirkščiai.
Man mėnesiena asocijuojasi ne tik su šiais užrašais, bet ir su lengvu (o gal ir sunkoku) klaiktelėjimu: lyg vaiduokliais baltais naktiniais marškiniais plevenančiais lunatikais iš H. Radausko eilėraščių ar "Meistro ir Margaritos" herojais psichiatrinėje ligoninėje, dūlinėjančiais mėnesienos apšviestais balkonais bei gailiai į ją žvelgiančiais.

O šiandien man į galvą atėjo toks makabriškas įvaizdis, nors, greičiausiai, nebe pilnaties padiktuotas: kad visi mes po rinkimų palikome šiokie tokie pablūdėliai.

Štai sėdėjau aš pirmojo rinkimų turo naktį ir jaučiau neapsakomą kartėlį, žiūrėdama į skaičiukus. Ir mėginau įsivaizduoti visus tuos runkelius, kurie nuėjo ir nubalsavo už Darbo partiją. Ir net ne balsą už kokį bambalį pardavė, o nuėjo ir nubalsavo savo laisva valia. Galvojau, kokie tai žmonės turėtų būti, vaizdavausi juos nepolitiškus, apkiautusius, neišsilavinusius. Vaizdavausi, kaip jie saldžiai parpia pažiūrėję savo šokių projektą per kurią nors mūsų televizijų iš vakaro ir visai net ir nesidomi, kas valdys Lietuvą ateinančius keturis metus. Ir tokia tad buvo mano realybė: joje visi protingi žmonės man sakė, kad gerai bus liberalai, gerai bus konservatoriai, girdėjau daug puikių argumentų už atominę elektrinę ir supratau, kad mes visi esame protingi, siekiame gero tikslo, o tie kiti yra kvaili ir nieko gero nepadarys.

Kitam rinkimų turui atėjus, aš neturėjau laiko karštligiškai spaudyti F5 (nežinantiems, šis mygtukas atnaujina duomenis naršyklės lange) ir graužti nagus, kad būtų nors kiek atitaisyta pirmojo turo skriauda, mat sėdėjau Drąsos kelio partijos rinkimų štabe. Buvau ten, kai vakarui prasidėjus ši partija drąsiai kalbėjo kalnus nuversią, o jos lyderė juokėsi, kad jei jos teta galinti eiti kaip lygi prieš ministrą, jie yra iš tiesų galingi. Buvau ten ir tada, kai po kelių valandų grąžydami rankas jie kaltino socdemus, konservatorius, Lietuvą, pedofilus ir visus kitus dėl to, kad antrajame ture sėkmė nenusišypsojo.

Ir tai buvo kita realybė: su savais didvyriais ir savais nedorėliais. Jie taip pat rodė nuoširdžias emocijas ir taip pat tikėjo, kad siekia gero, pačio geriausio tikslo, kad Lietuvoje yra pedofilų klanas su konservatoriais priešaky, išplėšusiais mandatus iš jų rankų, apgaule prasibrovusiais į valdžią, išrinktais bjaurių ir apkiautusių bailių lietuvių, kurie bijo permainų ir nedrįsta nieko keisti bei nori gyventi tame pačiame purve (beveik tais pačiais žodžiais persakyta mintis, kurią tą vakarą išgirdau daugybę kartų).

Dar yra visi tie, kurie liberalus vadina liberastais ir mano, kad ant jų kupros atjos visokios religinės, seksualinės ir tautinės mažumos, sugriaus jų Marijos žemę, išmindys rūtų darželį ir pakurs ten laužą iš smutkelių ir rūpintojėlių. Kad tam sutrukdytų, daro visokias eisenas ir paminėjimus, mat nieko daugiau į Seimą neišrinkti daryti negali (beje, kaip ir Drąsos kelio kompanija, jie šventai tikėjo, kad aišku pateks, o nepatekę kaltino didžiųjų partijų sąmokslą neduoti jiems pinigų).

Ir taip visi čia išvardintieji, įskaitant ir mane, esti nepatenkinti, nusivylę ir, ne gana to, mato labai aiškų priešą, pakišusį koją, bei kipšus to priešo palaikytojus, kuriuos piešia juodomis spalvomis.

Galų gale nelaimingi, greičiausiai, yra ir Darbo partijos rinkėjai, mat turi žiūrėti, kaip jų žinantį kaip lyderį skriaudžia konservatoriai, prezidentė, VRK, teisėjai, o tuoj pradės ir Konstitucinis teismas. Taigi, praėjus rinkimams laimingų, greičiausiai, nėra. Gal nebent socialdemokratų rinkėjai, tačiau jie man atrodo tokie nykūs ir nuobodoki žmonės, kad net sunku įsivaizduoti, kokie jie galėtų būti.

Ir vis dėlto - visi mes klajojame savo pamišėliškose realybėse, kur egzistuoja tam tikras įsitikinimas, autoritetingi žmonės, kurie tą įsitikinimą grindžia - vieniems tai ekonomistai, kitiems bobutė turguje, pati mačiusi ir girdėjusi visą tiesą apie Stankūnaitę (pokalbio, kurį nugirdau mikroautobuse, fragmentas), tretiems - kaimynė ar antroji pusė. Taip pat egzistuoja priešai, kurie mano, jog atvedinėja mus į protą, kai iš tiesų yra akivaizdžiausi idiotai.

Ir niekada, ak, niekada, greičiausiai, nepaaiškės, kuris iš šių mažų ar didelių ežerėlių yra tikras, o kuris - kreida nupaišyta pilnaties pasekmė.

2012-10-12

Politikai ir Facebook #2: už ką balsuos Lietuvos interneto gyventojai?


Veikiausiai reikėtų perspėti, kad šiame įraše aptiksite nemažai politinės agitacijos mano asmeninės nuomonės pavidalu. Tad jei esate alergiški politikai ir kažkodėl skaitote mano tinklaraštį, galite čia ir pereiti prie kokio seno įrašo apie  auskarų vėrimą.

Nors kai kurie politologai sako, kad šie rinkimai bus visiškai neįdomūs ir, rodosi, yra nusivylę, kad visokios šviežios partijos nepriskaldė tiek pokštų, kiek visi iš jų tikėjosi ir, bent jau Drąsos kelio atveju, visiškai subliuško debatuose bei pasirodė kaip blogai namų darbus išmokę trečiokėliai, aš manau, kad šie rinkimai žada būti savaip labai įdomūs.

Kodėl? Greičiausiai pirmą kartą, kiek man yra tekę stebėti rinkimus Lietuvoje, o stebėti, tiesa, teko ne tiek jau daug, į juos taip aktyviai įsitraukė jauni žmonės. Visi žinome, kad paprastai būtent jie patingi vilkti sėdimąją iki balsadėžės, už tai ten nušlepsi jų močiutės ir tetos, išrenkančios didžiausias pensijas nesvarbu kokia kaina siūlančius populistus.

Esu tikra, kad dalis žmonių labai puikiai įsisąmonino tiesą, jog viskas priklauso tik nuo mūsų visų, nuėjusių ir išrinkusių tuos, kuriuos reikia išrinkti. Įdomu ir tai, kad bent jau virtualioje erdvėje "tie,kuriuos reikia išrinkti" šįkart yra labai konkretūs: tai Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdis, kiek mažiau - TS-LKD. Žinoma, esama išimčių - pačiai teko naršyti labai įvairių partijų kandidatų puslapius Facebook ir kartais net šiurpti dėl juos palaikančių žmonių samprotavimo, bet tai ne taip svarbu. Didžioji dalis žmonių, kurie gali būti laikomi nuomonių lyderiais lietuviškoje virtualiojoje erdvėje, palaiko būtent liberalus bei A.Kubiliaus vykdomą politiką.

Tad kaip gi čia išėjo?

Pirma priežastis - objektyvi. Virtualiosios erdvės sąsaja su pilietiškumu buvo pradėta analizuoti labai anksti ir JAV politinės aistros visu grožiu čia bujoti pradėjo jau prieš praeitus prezidento rinkimus. Tai, kad būtent čia žmonės priartėja prie savo renkamųjų, gali užduoti klausimus ir gauti atsakymus, o demokratinė sistema tampa nors kiek panašesnė į idealą, yra akivaizdu. Jei jums tai ne akivaizdu, pasakykite, kur kitur jūs galite užduoti ministrui klausimą ir gauti atsakymą. Paprastai jums reikėtų pildyti daug nuobodžių prašymų ir varstyti daug sunkių durų, bet greičiausiai būti nukreiptiems į kokį mažiau užimtą ir labiau su reikalu susipažinusį valdininką. Tuo tarpu Facebook jūs galite tiesiog pasikviesti ministrą į draugus ir rėžti savo nuomonę jam asmeniškai. Jei ministras ne visai tūpas, jis jūsų mintis perskaitys.

Būtent virtuali erdvė suteikia galimybę daugybei nepažįstamų žmonių būti kartu apskritai. Šia vienybe labai naudojasi krepšinio sirgaliai, užknisantys visus šiuo sportu nesidominčius draugus jausmingais statuso atnaujinimais, o šiemet labai aktyviai pasimatė ir politiškai neabejingų žmonių bendruomeniškumas, puikiai įkvepiantis ir užkrečiantis vis naujus žmones.

Antroji priežastis - Lietuvoje pagaliau atsirado partija, užpildžiusi tą kiek tuščią nišą ir sugebėjusi kažką pasakyti jauniems mąstantiems žmonėms. Man pačiai svetima tiek konservatorių, tiek socdemų politika. Tačiau, renkantis mažesnę blogybę, anksčiau tekdavo balsuoti už kuriuos nors iš jų vien tam, kad mažiau balsų tektų populistinėms partijoms, atėjusioms mūsų gelbėti fantastiškais minimumais ir nemokamomis pensininkų kelionėmis į užsienį (pastaroji išmintis - Pakso).

Liberalų sąjūdis taip pat puikus tuo, kad yra viena iš nedaugelio partijų, kurios labai nuosekliai laikosi savo deklaruojamų pažiūrų. Manau tai, kad E. Masiulis, nebijodamas dalies rinkėjų pasipiktinimo, pasakė, kad palaiko homoseksualų partnerystės įteisinimą, parodo, kad programinės vertybės jiems yra svarbiau nei liaudies nuotaikos. O žmonės, kurie nebijo laikytis savo įsitikinimų, net jeigu jie nepopuliarūs, visada bus gerbiami žmonių, į kuriuos ir taikosi ši partija - turinčių sveiką protą.

Tai, kas taip pat puikiai dera su šia partija - kad būtent jos ministrus ar narius lengviausia rasti ir užkalbinti virtualiojoje erdvėje. Kiek teko stebėti Lietuvos politikų virtualiąją komunikaciją, būtent E. Masiulio ir R. Šimašiaus atvejais ji yra viena sėkmingiausių. Žinoma, galima ginčytis, kad mūsų prezidentė turi daugiau gerbėjų Facebook nei visi kiti Lietuvos politikai drauge sudėjus, o R. Paksas ar V. Uspaskich gali džiaugtis itin ištikima, "laikinančių" ir komentuojančių "visiškai sutinku su jumis" vartotojų kariauna, tačiau skirtumas čia tas, kad šių politinių veikėjų geras vardas yra uždirbtas kitais būdais, tuo tarpu Liberalų sąjūdžio ministrai yra tie, kurie, rodos, savaime prigijo virtualiojoje erdvėje ir joje liko.

Dar geriau - jie Lietuvos virtualioji erdvė turėtų kokį nors savo istorinį metraštį, greičiausiai tektų į jį liberalus įrašyti ne tik kaip vienintelę partiją, turinčią tikrą, į blogerių bendruomenę puikiai "įsipaišiusį", ministrą, bet ir kuo tikriausią internetinį kandidatą: Skirmantą Tumelį. Manau, kad tai, jog virtualiojoje erdvėje atsirado tokia partija, skirta mąstantiems žmonėms, realiai mezganti dialogą su virtualiąja bendruomene, o ne kabinanti ant savo Facebook sienos lyg paklodes ilgas deklaracijas įvairiausiomis temomis (žr. V. Šustauską ar Tvarkos ir teisingumo puslapį), taip pat prisidėjo prie to, jog didelė dalis jaunų žmonių kaip niekad atkuto ir tapo kaip niekad politiškai aktyvūs.

Tad su liberalais viskas aišku. Klausimas kyla, ką bendra su tuo turi konservatoriai? Čia, greičiausiai, aš nepasisakysiu geriau, nei tai padarė Mykolas Kleckas. Tačiau vis tiek norisi nuo savęs šį tą pridėti. Pirmiausia apie tai, kad TS-LKD pasiruošė tikrai itin skanią ir patrauklią rinkiminę kampaniją. Nuotaikingos reklamos, kurias norisi ne tik pažiūrėti, bet ir su draugais tame pačiame Facebook pasidalinti, duoda savo ir suminkština širdį net prisiminus tokius veikėjus kaip Mantas Adomėnas, žadančius "abortą eutanazijai ir eutanaziją abortams".

Taip pat manau, kad čia sužaidė tas drąsaus kalbėjimo faktais, o ne populistiniais pažadais faktorius. Kaip ir liberalai, TS-LKD, o ypač jų lyderis, kuriam, matyt, po naktinės mokesčių reformos ir viso kilusio nepasitenkinimo, nebebaisu niekas,  nebijo kalbėti nepopuliarių dalykų ir nevynioja jų į vatą.

Taip pat tiesa ta, kad išsikeikę dėl sumažėjusių algų, pensijų, išmokų ir kitų dalykų, greičiau mąstantys galų gale suprato, jog viskas buvo tikrai ne taip blogai, kaip galėjo būti. Pridėkite kvietimą į Davosą Kubiliui, ir turėsite gana neblogą vaizdą. Prieš porą dienų man interviu du Švedijos atsargos karininkai akademikai irgi paliudijo, ką yra tekę girdėti ir anksčiau: kad Švedijos laikraščiuose Baltijos šalys pateikiamos kaip pavyzdys pasauliui. Visai tai turėtų imponuoti bet kuriam mąstančiam žmogui.

Šis lūžis, rodos, įvyko gana neseniai - dar per praeitas Velykas virtualiojoje erdvėje sklandė toks sveikinimas, skirtas ir A. Kubiliui, prie kurio žmonės liejo savo įniršį. Tada neištvėrusi neteisybės Masiokaitė ten pakarksėjo pranešimą, po kurio, matyt, nusipelnė nuoširdžių konservatorių simpatijų, mat gavo gal 5 jų kvietimus draugauti... bet mes ne apie tai.

Nors ir ne apie tai, štai anas komentaras. O štai iš kur jis paimtas.

Taigi, šis lūžis įvyko gan neseniai ir gal ne be puikiųjų reklamų pagalbos. Tačiau dabar ši partija, nuveikusi iš tiesų didelį ir sunkų darbą mūsų visų labui bei atlaikiusi visą pelnytą ir nepelnytą kritiką, galų gale sulaukė nusipelnyto įvertinimo.

Ar tai pakankama, kad būtų atsvara Darbo partijai, Drąsos keliui ar tiems patiems Socialliberalams, rodos, grasinantiems nepalikti nė akmens ant akmens po konservatorių politikos? Nežinau. Kokio dydžio yra ši naujai susiformavusi kritiškai mąstančių ir staiga politiškai nusiteikusių žmonių masė, paaiškės sekmadienį, beskaičiuojant balsus.



O jei mano ditirambai partijoms jūsų dar neįtikino ir dvejojate, ar eiti bei už ką balsuoti, tiesiog pažiūrėkite į tai kaip į namų darbus: paskaitykite programas, pagalvokite apie savo pažiūras, įvertinkite pasiūlymų realumą. Jei skirsite tam laiko, patys nustebsite, kokie įdomūs ir asmeniškai svarbūs rinkimai taps.

To jums ir linkiu: patirti tą nekantrų, didelį norą, kad išrinkti būtų būtent tie, kurių numerius į biuletenį įrašote.

2012-10-05

Tikintieji ir užknisančio mokinuko sindromas

Turbūt kiekvienas jūsų iš mokslų laikų atsimena, o gal ir tebeturi, tokį vieną ar kelis stačiai užknisančius teisuolius bendraklasius. Tuos, kurie ateina į pamokas, kai visa klasė nutaria pabėgti. Tuos, kurie pasako auklėtojai, kad į ekskursiją pasiėmėte buteliuką trauktinės ar primena dėstytojui/mokytojui namų darbus, kurių anas nepaminėjo.

Ir tai jie daro ne todėl, kad jiems rūpėtų jūsų gerovė: jiems nieko nekeistų viena praleista pamoka ir visai vienodai, kad jūs gal padauginsite to buteliuko turinio ekskursijoje. Tiesiog jie yra bailiai, kurie geriau su visais susipyks, pamins visas nerašytas bendravimo taisykles, bet išgelbės savo kailį, kuriam, tiesą sakant, joks pavojus nė negresia.

Tokie žmonės formaliai yra visiškai teisūs. Tačiau apskritai jie žiauriai užknisa.

Būtent tokiu užknisančiu besiskundžiančiu dariniu kažkodėl virto tikinčiųjų bendruomenė. Kažkodėl, nes mano supratimu, tikėjimas įkvepia drąsos ir ramybės, padeda atlaikyti tikrus likimo smūgius - daug rimtesnius nei nepolitkorektiškas spektaklis - ir yra vertybė, kurios atimti niekas negali.

Tačiau vietoje to, kad mūsų sudėtingame gyvenime Bažnyčia būtų ta institucija, kur žmonės ateina ieškoti sielos ramybės ir gauna vertingų patarimų, kaip gyventi ir kaip tvarkytis su kasdieniais rūpesčiais, katalikybė tapo kažkokiu dinozauru, kuris jaučiasi turįs teisę ignoruoti visus pokyčius visuomenėje ir apskritai nesilaikyti jokių bendrų normų. Izoliavęs save nuo kasdienio gyvenimo aktualijų, šis dinozauras, lyg būtų socialiai pažeidžiamas ar neįgalus, reikalauja jį mylėti ir gerbti tokį, koks yra.


Tuo tarpu kol tikintieji gina savo nedidelį rožinį pasaulį, kuriame nėra gėjų, sekso iki vestuvių ir kontraceptikų, likęs pasaulis gyvena be jų. Tada šis užknisantis mokinukas, su kuriuo niekas nebesišneka, vėl bėga skųstis auklėtojai ar savo dienoraštyje dūsauja, kad aplinkiniai netolerantiški ir blogi.

Tiesa yra ta, kad niekas nenori bendrauti su nevykėliais, kurie sau reikalauja išskirtinių sąlygų dėl to, kad patys prisitaikyti prie gyvenimo nemoka. Nes pamėginkite įsivaizduoti Marilyn Mason gerbėjus, sustojusius prie bažnyčios su plakatais, skelbiančiais šio muzikanto išsakomą nuomonę religiniais klausimais. Pamėginkite įsivaizduoti R. Castellucci spektaklių gerbėjus, tempiančius bažnyčios pusėn kibirus tos sintetinės rusvos esencijos, taip įskaudinusios davatkas.


Tiesą sakant, to visai nereikėjo - užteko vieno dizainerio reklamos religiniais motyvais, kad bedančiai tikintieji apsiverktų ir - žinoma - bėgtų skųstis.

Jei būčiau itin jautri tikinčioji, manau, kad į šį paveikslėlį sureaguočiau kita reklama, kurioje panašiomis spalvomis ir stiliumi būtų siūloma iš tikėjimo komerciją darančiam dizaineriui paaukoti krikščioniškoms organizacijoms: juk šio prekinio ženklo brandingu jau 2000 metų užsiiminėjama, o jis va pasiėmė ir nė ačiū nepasakė...

Vietoje to kilo toks erzelis, dėl kurio apie šią reklamą, kurios šiaip būtų beveik niekas nematę,  sužinojo visi.

Todėl dabar net ir tūpiausiam reklamistui aišku: jei nori prakišti savo produktą, paerzink tikinčiuosius: jie už tave išplatins, žiniasklaidai išsiųs ir nė nemirktelėsi, kaip tavo reklama atsidurs visur.

Tokios jau tos šiuolaikinio gyvenimo taisyklės. Ką daro tikintieji? Na žinoma, reikalauja sau išimties. Darykite komerciją iš ko norite, o mus palikite ramybėje. Bet pinigų mūsų religijos objektams išlaikyti, prašom, skirkite.

Nieko keista, kad dauguma mano pažįstamų žmonių į tikinčiuosius žiūri būtent taip, kaip į tą užknisantį mokinuką, nepriimdami rimtai ir laikydami kažkokiais lunatikais. Kita vertus, o kaip gi žiūrėti į tą, kuris deklaruoja meilę artimui, o tada bėga nekęsti kitokių nei jis Dievo tvarinių?

Liūdna, bet tikėjimas, kurį šiaip pati laikau labai geru dalyku, rodos, yra laidojamas pačių siaurapročių tikinčiųjų rankomis, kasančių geroms ir gražioms idėjoms duobę savo bailumu, nevykėliškumu ir nenoru keistis, pateisinamu senų knygų tekstais, kuriuos, tiesą sakant, gali interpretuoti kaip nori.

O pabaigai pasidalinsiu vienu gražiausių kada nors matytų vaizdo klipų, labai tinkančių į šią temą. Tinkančių, nes jame yra bent 10 progų labai įsižeisti kiekvienam siaurapročiam tikinčiajam ir todėl, kad jis yra įtrauktas į nuolatinę Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus ekspoziciją. 


P.S. Aš nesu prieš tikėjimą. Tiesą sakant, laikau save tikinčia. Labai gerbiu žmones, kuriems Dievas yra motyvu daryti gerus ir gražius darbus bei manau, kad jei tokių tikinčiųjų - nesvarbu kokią religiją išpažįstančių - būtų daugiau, pasaulis būtų gražesnis. 

2012-08-14

Rusijos glūduma dvelkiantis Lietuvos sostinės viešasis transportas

"Visi šiandien juos tik ir graibsto..." - Palingavo galvą kioskelio darbuotoja, seikėdama man tris viešojo transporto bilietus. Pati savo akimis mačiau, kaip prieš mane pirkusiam vyriškiui ji šių atskaičiavo visus 30. Vėliau, jau važiuodama Vilniaus troleibusu, pamačiau ekrane antraštę, skelbiančią, jog kioskuose trūksta viešojo transporto bilietų ir supratau, kad anas mane nustebinęs vyriškis, greičiausiai, buvo dar visai nekaltas atvejis.

Vėliau bevažiuojant į troleibusą įšoko du turistai milžiniškomis kuprinėmis. Jie ilgai susidomėję tyrinėjo metalinį raudoną komposterį, o galiausiai jiems bilietus teko pažymėti, mat patys taip ir neįminė šio prietaiso paskirties.

Ne vilniečiams reikėtų pasakyti, kad čia kalba eina apie tą raudoną metalinį daiktą su spygliulais, kurį aš pati, pirmą kartą atvažiavusi į Vilnių, norėjau nusifotografuoti ir grįžusi į Kauną parodyti visiems kaip visišką antikvarą. O vilniečiams, matyt, reikėtų paaiškinti: aš tokio daikto nuo kokios aštuntos klasės nebuvau mačiusi.

Apskritai, pagalvojus apie Vilniaus viešąjį transportą, ypač turint galvoje rytoj įsigaliosiančią naują jo tvarką, atrodo, kad jį tobulinantys žmonės turi kažkokį mistinį tikslą, kurio atkakliai siekia, tačiau tas tikslas yra toli gražu ne padaryti keliones autobusais ir troleibusais lengvesnes. Įdiegdami visokias brangias naujoves jie, rodos, negalvoja, kaip šie dalykai veiks praktiškai.

Pradėkime nuo to, kad nors Vilniaus stotelėse pilna žemėlapių su maršruto schemomis, toje milžiniškoje raizgalynėje trūksta vieno mažulyčio, bet esminio taškelio: JŪS ESATE ČIA. Esu žiūrėjusi į tą schemą, kuri ir taip yra ganėtinai nesuprantama, kokias penkias minutes, jausdama, kad atsakymas, kurį noriu iš jos išgauti, yra kažkur čia pat, bet taip ir nesugebėdama suvokti, kur, po galais, yra stotelė, kurioje šiuo metu esu.

Sakykim, kad vilniečiai tokių problemų neturi, mat kur važiuoja puikiai žino. Tačiau kaip, o kaip gi kokiai bobutei reikėtų kažką įspitrinti toje prašmatnioje, keliomis spalvomis rodančioje švieslentėje, kurioje prieš saulę nesimato visiškai nieko, o likusiu metu tas sudėtingas ant operacinės sistemos veikiantis daiktas mėto lenteles, klaidų pranešimus ar tiesiog nerodo apskritai nieko?..

Visiems technikos mylėtojams, kurie į bet kokius priekaištus apie naująją viešojo transporto tvarką Vilniuje kartoja, kad čia niekam nepatinka permainos ir reikia tik priprasti, noriu pasiūlyti atvažiuoti į Kauną. Negarantuoju, kad kaip ir aš iš kitos gatvės pusės galėsite pasižiūrėti, kada reikiamas troleibusas, mat tam reikia neblogo regėjimo, tačiau net ir sningant, lyjant, šviečiant akinančiai saulei ir/arba siaučiant škvalui, jūs galėsite be jokio vargo įžiūrėti tas dideles oranžines raides, kurios neturi keturių spalvų, tačiau, po perkūnais, rodo, ką reikia.

Toliau grįžkime prie tos naujosios transporto sistemos. Jau neverta nė sakyti, kad Vilniuje per pusvalandį beveik niekur nenuvažiuosi. Todėl tai, kas pavadinta "daugiau galimybių keleiviams" tėra viešojo transporto kainų kėlimas, su galimybe to išvengti nedidelei daliai žmonių, kurie visur turi važiuoti su persėdimais ar kurių kelionės trunka gana trumpai. Taip pat neverta išsiplėsti apie tai, kad perpildytame Vilniaus viešajame transporte irtis prie komposterio šaukiant, kad sorry, nenumatei kamščio ir sorry, reikia pažiūrėti, ar dar nesibaigė tavo bilietuko minutės, yra ne tik labai sudėtinga, bet ir pavojinga gyvybei... bet apie tai vėliau.

Todėl vien tai, kad žmonės, net pažadėjus jiems nemokamai pakeisti korteles, masiškai šluoja bilietėlius, yra geriausias pavyzdys, kad ši sistema yra sukurta kam tik nori, tik ne viešojo transporto keleiviams. Vėl gi, belieka priminti apie Kauną, kuriame popierinių bilietų nebėra jau mėnesį. Taip, dabar troleibusai ir autobusai ilgiau stovi stotelėje, mat daug kas perka bilietus iš vairuotojo, tačiau kadangi niekas jokių "pagerinimų" neįvedinėjo, o tą Vilniuje išreklamuotą galimybę persėsti irgi davė, net ir 7 litų e-bilieto kortelės kaina nepasirodė tokia jau bjauri. Nekalbant jau apie tai, kad mėnesinius bilietus kauniečiai patogiai žymėjo pridėdami prie pypsinčio komposterio nuo pat pernai, kai buvo įvesta lipimo pro priekines duris tvarka.

Ji, Kaune, beje, taip pat prigijo puikiai - niekas nepyko, vairuotojai su durimis žmonių, lipančių per neteisingas duris taip pat negaudė. Bet čia prieiname prie dar vieno - esminio - skirtumo tarp Kauno ir Vilniaus viešojo transporto. Vilniuje juo tiesiog važinėja labai nemalonūs žmonės.

Nežinau, ar taip yra todėl, kad į Vilnių kasmet atkeliavus didžiuliams srautams abiturientų iš nedidelių gyvenviečių, tiesiog nėra kritinės masės, besilaikančios viešojo transporto etiketo, ar čia koks senas vilnietiškas bruožas, o gal tai dėl didelių spūsčių, bet Vilniaus viešojo transporto keleiviai yra išskirtinai nemalonūs ir nemandagūs - tai liečia tiek abejingus nepaeinantiems senukams studentus, tiek akiplėšiškus pensininkus.

Visa tai susumavus turime situaciją, kuri man primena gūdų Rusijos užkampį, o ne europietiškos šalies sostinę. Ir tai nesusiję su technologijų baime ar kitais dalykais - kad tai suprastumei, užtenka pažiūrėti į Kauno pensininkus, su vairuotojo pagalba bežyminčius savo e-bilieto korteles.

2012-07-27

Lietuviško studentavimo ypatumai

Visiems tiems, kas šiemet nusprendė stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, šiandien yra visai svarbi diena - jie sužinos, o dauguma jau sužinojo, ar įstojo mokytis ir kur. Didelė dalis jų įstojo nelabai žinodami, kur tiksliai ir ką ten mokysis. Kai kurie per rugsėjo pirmąją pirmą kartą sužinos, ką reiškia jų specialybės pavadinimas.

Nemaža dalis per pirmąjį pusmetį supras, kad ne ten pataikė. Todėl, kad nežinojo, jog nebaigę magistrantūros dirbti pagal specialybę iš viso negalės, todėl, kad tikėjosi ne to, ką gavo ar todėl, kad studijų programa, į kurią įstojo, yra marketinginis universiteto triukas, vilioti egzotikos ieškančius studentus. Dar nemaža dalis įstojo tiesiog ten, kur stoja visi ir per tuos ketverius metus taip gerai ir nesupras, kodėl mokosi čia, o ne kitur.


Dalis nesupras, kodėl čia ir dėl to, kad, įtikėję, jog tai ne jų nosiai, į savo svajonių specialybę stoti nė nemėgino.

Jie ilgainiui nustos vaikščioti į paskaitas - vieni iš tingulio, kiti dėl atsiradusių darbų. Galiausiai visi išsiugdys uoslę, kurių dalykų egzaminams išlaikyti puikiausiai užtenka dėstytojos atsiųstų skaidrių. Paskaitų nelankymą aiškins dėstymo kokybės prastumu, tačiau nieko nepadarys, kad ji pasikeistų.

Nepaisant to, kad greičiausiai nusivils studijomis, dauguma dabartinių abiturientų vis dar aklai pasitikės savo Alma mater  ir nesistengs prie ten dėstomų dalykų pridėti žinių savarankiškai. Kalbėdami apie praktinių įgūdžių stygių, jie niekada nevarstys savo svajonių darboviečių durų, ieškodami progų tenai savanoriškai padirbėti.

Ypač jų nevarstys tie, kurie neįstojo ten, kur nori - net jeigu tai svajonei specialaus diplomo visai nereikia. Nes mokykloje prisigaudę kvailų kompleksų ir baimių iš savo bendraklasių ar ne mažiau kompleksuotų mokytojų manys, jog savo svajonei būtinai turi gauti patvirtinimą, leidimą "iš šono". Todėl vietoje to, kad bėgtų, prašytų, mėgintų patekti ten, kur nori ir įgyti patirties, jie geriausiu atveju sukandę dantis kęs, laukdami magistrantūros ir tyliai svajodami savo patvirtinimą ir leidimą gauti tada.

Galų gale, parašę bakalaurinį darbą paskutinę savaitę ir įsižeidę, jog šis buvo įvertintas vos šešetu, jie išdidžiai atsiims diplomą.

Po mėnesio laikraščiai rašys apie naujus bedarbius biržoje, plūstelėjusius iš universitetų. Šie bedarbiai staiga suvoks, kad tie ketveri metai ir buvo tai, kas sudarys jų tolesnės karjeros pagrindą. Kad visi pabiri dalykai, kurių mokėsi, daugybė bendrojo lavinimo disciplinų ir praktiškai niekada neišbandyta teorija taip ir nesusivedė į vieną praregėjimą apie tai, ką jie dabar gali veikti.

Tada jie pyks ant studijų kokybės, ant blogų dėstytojų, gal kartais šiek tiek ir ant savęs. Būsimiems studentams sakys, kad nieku gyvu nestotų ten, kur mokėsi patys, tačiau šie jais netikės. Ir istorija prasidės iš naujo.



Visa laimė, kad dauguma yra vis dėlto ne visi. O apskritai, galėtų jie tapti mažuma. Kaip ir tie, kurie per srautines paskaitas žaidžia kompiuterinius žaidimus, miega, kepa dešreles ir lakuojasi nagus.

Visi jie yra cinikai - tikri lietuviški cinikai, kurie savo cinizmu skaudžiai nubaudžia save ir lyg skausmo bei nevilties monumentai stūkso už prekystalių graudendami, kad štai kur juos tesugebėjo įtaisyti aukštojo mokslo diplomas.

Apskritai diplomas yra kelių storų popieriaus lapų, susegtų spirale, rinkinys, kurio didžiąją dalį sudaro paaiškinimai, kaip veikia Lietuvos aukštojo mokslo sistema bei jūsų pažymiai. Natūralu, kad toks popierius savaime nieko garantuoti negali.

Viską visada reikia pasidaryti pačiam. Belieka tikėtis, kad dabartiniams abiturientams tai dašus greičiau nei mano bendraamžiams ir visų čia išvardytų mūsų klaidų jie nekartos.

2012-06-23

Referendumų šišas

Referendumas yra toks dalykas, kuris, rodos, tiesiog sukurtas tam, kad juo būtų manipuliuojama. Pirma, tai labai protingas žodis, nuduodantis, kad kalba eina apie rimtus dalykus. Antra, jo reikšmė pakankamai paprasta, kad ją įsikirsti sugebėtų kiekvienas vos prakutęs pilietis - taip pat ir tas, kuris niekada gyvenime nėra atsivertęs Konstitucijos ir tik labai miglotai supranta, kas tai per daiktas. Trečia, referendumas kvepia idealia ir išsvajota demokratija, žodžio laisve, galimybe kiekvienam išsakyti savo nuomonę - žodžiu, tai dalykas, kuris tiesiog iš principo negali būti blogas.

Sudėjus visas šias aplinkybes turime štai ką: referendumai ima lyg grybai po lietaus dygti kiekvienu klausimu, kuris tik gali šauti į galvą. O kadangi šiuo metu kaip tik artėja rinkimai, jie dygsta net grybams fantastišku greičiu, mat politikas, vien pavartojęs šį žodį, jau atrodo šiek tiek geresnis. Matote, jis nori žodžio tautai. Iš tiesų, inicijuodamas referendumą, negali nieko prarasti, mat net jei referendumo tema bus Stalino atminimo reabilitavimas, visada galėsi pasakyti, kad tu tai ne, tu tik šiaip - nori tautos balso svarbiu klausimu.

Tačiau šis didžiai puikus dalykas turi kelis trūkumus. Pirma, jam reikia 300 tūkst. parašų. Antra, jam reikia kokio nors gana svarbaus klausimo.

Su pirmu trūkumu politikai jau mėgina kovoti: Seimui buvo pateiktas siūlymas sumažinti šį skaičių trigubai - iki 100 tūkst. Planas, laimė, neišdegė. Kiek vėliau pasiginčysiu su E. Lementausku, kodėl taip jam ir reikia, o dabar grįžkime prie antrojo trūkumo. Pasisekė tiems, kurie reagavo anksti ir nusigriebė iš tiesų nors kiek referendumo dvasią atitinkantį AE klausimą*. Tačiau visiems kitiems tenka gerokai pasukti galvas, kad rastų klausimą, kuris bent iš pirmo žvilgsnio primena vertą trukdyti visus Lietuvos gyventojus ir mėtyti jų mokesčiais sumokėtus pinigus.

Aš negaliu suprasti, kodėl namų šeimininkei, staliui, na ar net man, komunikacijos, o ne energetikos ar bent ekologijos diplomą turinčiai (taip, jau turinčiai), turėtų būti suteiktas žodis energetiniu klausimu. Bet aš galiu suprasti, kad reikalas svarbus, lems mūsų kaip tautos ateitį ir kad visuomenė jaučiasi įsitempusi, matydama tokį milžinišką sandėrį, vykstantį kaip ir be jų žodžio. Tad tebūnie.

Tačiau ne per seniausiai gražiausias iš Gražulių su 48 ne ką prastesniais draugais pasiūlė tokį Seimo nutarimo projektą dėl referendumo Konstitucijai keisti, mat, kaip žinote, gėdingai neatvykęs į reikiamą posėdį jis prapylė galimybę padaryti Lietuvai dar didesnę gėdą pasaulyje ir svarbiausiame valstybės dokumente įteisinti diskriminaciją.

Tad Gražuliui paliepus, jei Seimas tik panorės ir nubalsuos, mes kilnodami rankutes spręsime žmogaus teisių klausimus. Visa tai stebėdama pagalvojau, kad gi pasitaikius reikiamoms aplinkybėms, būtų įmanoma atimti balsavimo teisę iš vyrų ar moterų. Geriau iš moterų, nes tai irgi pagal tradicijas - juk senovėje bobos sėdėjo savo vietoje, nekėlė balso, valstybių nevaldė ir alaus taip pat tikrai negėrė.

O šiaip, jeigu teko matyti filmo Dogvilis antrąją dalį, ten buvo epizodas, kur pagrindinė herojė moko juodaodžius vergus demokratijos ir jie balsuoja, kiek valandų turėtų rodyti laikrodis. Vėliau, dėka šio balsavimo, ji nespėja laiku grįžti pas tėvą ir lieka minėtame ūkyje, o fone skamba pasakotojo mintis, kad gal vis dėlto demokratiškai balsuoti už tai, ką rodo laikrodis, ir nebuvo pati geriausia mintis.

Ne pati geriausia mintis yra balsuoti ir už žmogaus teises, bet pašvilpk tu visokiems gražuliams...

Taigi, šalia šio absoliutaus siauraprotiškumo turime ir absoliutų populizmą: šiandien mačiau parašiukų referendumui dėl Seimo narių mažinimo rinkėjus. Kaip ir Gražulio atveju, kyla klausimas, ar Lietuvoje tikrai nėra didesnių problemų? Tikrų tikriausiai? Gal nors valdininkų atlyginimai? Va čia susimąstyčiau, ar parašą padėti, bet siūlyti mažinti Seimo narių skaičių gali tik visiškai demokratijoje pasiklysdęs žmogus.

Priminsiu, kaip renkamas Seimas. Per rinkimus, savo vienmandatėje ar daugiamandatėje apygardoje jūs renkate save Seime atstovausiantį žmogų. Šis žmogus, deleguotas jūsų balsų, atstovaus jus, Lietuvos piliečius, ateinančią kadenciją. Jeigu atstovų skaičius sumažės, tai reikš, kad vienas politikas ims atstovauti daugiau žmonių. O tai, kaip ir mokyti didesnę klasę - sudėtinga. Žinoma, visada egzistuoja problema, kad išrenkamas žmogus, kuris atstovauja tik save. Tačiau sutikite, kad tai lemia tik rinkėjų balsai, todėl galbūt gera mintis būtų daugiau domėtis ar į rinkimus kitą kartą apskritai ateiti.

Be to, sumažėjęs Seimo narių skaičius neužkirs kelio į valdžią konservatoriams, socdemams ar Darbo partijai - kad ir kurie jums nepatiktų. Šios partijos vis tiek gaus savo balsų skaičių ir vis tiek jų lyderiai Seime bus. Tai net nelabai pakeis partijų proporcijas, nes mandatai bus dalijami taip pat procentiškai. Tačiau tai gali pakeisti šansus į Seimą patekti naujiems veidams - žmonėms, kuriuos palaiko bendruomenė, kurie dar tik pradeda savo politinį kelią, ir taip toliau. Nes arba jie bus priversti varžytis didesnėse apylinkėse (sumažinus Seimo narių skaičių, ir apylinkių reikės mažiau), arba partijos sąraše brūkšnys bus braukiamas anksčiau, taip atmetant toliau sąraše esančius žmones. Pataisykite, jei klystu, politika tikrai nėra mano geriausiai išmanoma sritis.

Tad realiai toks sprendimas tik sumažintų demokratijos, o ne jos padidintų. Tačiau liaudis galėtų jaustis nubaudusi seimūnus. Nors iš tiesų būtų nubaudusi save.

O galiausiai, man visas šitas referenduminis šišas atrodo tik dar vienas signalas, kad mūsų žmonės demokratiją supranta iškreiptai ir siauraprotiškai. Jie išsirenka politikus, kurie juos turėtų atstovauti, o po to spirga, kad spręsti leistų jiems, nes išrinktais atstovais nepasitiki. Jie bijo patikėti sprendimus žmonėms, kuriuos delegavo save atstovauti, bet mano, kad patys turi kompetentingą nuomonę visais gyvenimo klausimais. Negana to, laiduoja, kad šią nuomonę turi visi Lietuvos gyventojai, iš kurių 9% nėra baigę vidurinės mokyklos.

Todėl ačiū tiems, kurie sugalvojo tą 300 tūkstančių ribą. Todėl, kad jeigu klausimas būtų iš tiesų labai labai svarbus ir iš tiesų labai labai aktualus - toks, koks ir yra vertas referendumo - tuos 300 tūkst. parašų surinkti sunku nebūtų.

Tačiau reikia nepamiršti vieno dalyko, kurį ne per seniausiai perskaičiau kažkokioje politinės komunikacijos knygoje: visuomenė veiksmingai gali pati spręsti tik klausimus, kur reikia taip/ne atsakymo. Jokie "taip, bet ...." ar "10 % didinti X ir 15 mažinti Y" klausimai taip sprendžiami būti negali. Tuo tarpu Seimo narių skaičius ir AE statyba yra būtent tokie kompleksiniai klausimai, kur svarbus kiekvienas skaičiukas, kiekviena aplinkybė ir negalima jų sudėti į "taip" ir "ne". Jau nekalbant apie balsavimą prieš žmogaus teises.

O pabaigai - tai, ko dar niekad nedariau. Dainelė.

My Land (Willkommen in Deutschland) by Die Toten Hosen on Grooveshark

Apskritai nemėgstu politizuotos muzikos, bet Die Toten Hosen sugeba dalykus pasakyti kažkaip nuoširdžiai, neužknisančiai ir teisingai.

* tuo nenoriu pasakyti, kad tie, kurie inicijavo parašų rinkimą ar renka parašus šiam ar kitam referendumui būtinai reklamuojasi, daro tai nenuoširdžiai, yra šališki ir žiūri sau naudos. Tikiu, kad nemaža dalis piliečių renka parašus referendumams dėl to, kad jiems nuoširdžiai rūpi jų šalis ir už tai juos gerbiu, net jeigu nepritariu konkretaus referendumo idėjai.

2012-06-17

Virtualūs rožiniai akiniai realybei koreguoti

Vienas didžiausių galvos skausmų, susijusių su naujosiomis medijomis, yra auditorijos išsiskaidymas. Tai praktiškai įsivaizduoti labai lengva net ir prisiminus savo šeimos laisvalaikį 10-15 metų anksčiau ir dabar. Prieš 15 metų visa šeima susėsdavo savaitgalį prie televizoriaus ir kažką žiūrėdavo visi drauge. Reikėdavo ne tik rasti mažiausiai užknisančią laidą, bet dar ir susitarti, kas gi yra mažiausiai užknisanti laida. Ne veltu, rodos, psichologijoje yra tirtas visas televizoriaus pultelio kaip galios sibolio fenomenas...

Taigi, dabar kiekvienas šeimos narys įsitaiso prie savo kompiuterio ar kito informacijos gavimo prietaiso ir ne tik neturi tartis su kitais šeimos nariais dėl to, ką matys, bet ir derintis prie naujienų tiekėjų.

Tai reiškia, kad jeigu būtumėte norėję mano šeimai ištransliuoti kokią reklamą ar svarbų pranešimą prieš 15 metų, jums būtų tereikėję imti ir tai padaryti per kurią nors iš kelių televizijų penktadienio vakarą. Tačiau jeigu norėtumėte mus pasiekti dabar, greičiausiai tektų užsisakyti reklamą bent 5 skirtingose svetainėse. Ir tai niekas negarantuotų, kad į naršyklę nesumesta kokia reklamas gaudanti programėlė...

Jei nudžiugote ir jau esate pasirengę špygomis badyti netikėlius reklamos užsakovus, šaukdami, kad taip jiems ir reikia, kad baigėsi tie laikai, kai žiūrėdami gerą filmą penktadienio vakarą kas 10 minučių gaudavote eiti valgyti sumuštinio, nes prasidėdavo reklama, neskubėkite. Mat kalba eina ne tik apie reklamą, o apie absoliučiai bet kokią informaciją. Naujos technologijos mums suteikia visus įrankius ignoruoti dalį realybės ar, jei labai panorėsime, ir ją visą.

Tą pastebėjau pati visai neseniai nusprendusi pasiieškoti naujų žmonių Facebook srautui pagyvinti, todėl užsiprenumeravau visų nors kiek žinomų visuomenės veikėjų, kurie pakliuvo po ranka ir prenumeratos funkciją yra aktyvavę, atnaujinimus. Tuo metu tikrai nesigilinau, kokios yra prenumeruojamųjų žmonių pažiūros.

Per porą dienų pastebėjau, kaip smarkiai pasikeitė mano FB naujienų srautas ir kiek daug jame atsirado dalykų, kurių anksčiau ten nebuvo, pavyzdžiui, jei ne keli nauji violetiniai persekiojamieji, nė nebūčiau mačiusi to iš žvakučių sudėto užrašo "Tiesos", kuris šį savaitgalį atsirado Kaune. Nuorodos iš principo nedėsiu.

Ir, žinoma, to nepamačiusi nieko neprarasčiau. Nebent tik pajautimą, kaip sėkmingai galima save izoliuoti nuo dalies informacijos to nė nepastebint. Iš tiesų visas internetas yra prikištas funkcijų, leidžiančių turinį filtruoti ar blokuoti: pradedant susitikti siūlančiais turkais Skype, baigiant reklamomis naujienų svetainėse. Žmonių dėliojimu į lentynėles užsiėmė Google +, o netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir Facebook, kuris dabar leidžia korektiškai išlaikyti erzinantį žmogų drauguose, nematant jo publikuojamos informacijos.

Tiesa, informaciją rinktis buvo galima ir anksčiau - perjungiant kanalą ar radijo stotį, renkantis savo nuomonę atliepiantį laikraštį (tyrimai rodo, kad žmonės linkę tai daryti), tačiau gaudamas naujienas per masines informavimo priemones vis viena esi priverstas bent ausies krašteliu išgirsti priešingą nuomonę ir jos argumentus. O dabar įvairiapusė, konfliktiška ir kartais erzinanti informacija tampa ne kasdienybe, o beveik tikslingai siektinu dalyku, kurį gauni, tik jeigu tikrai to nori. Tačiau kas to gali norėti?

Pirmiausia, žinoma, visi žmonės, į viešosios diskusijos reikalą vienaip ar kitaip įkišę pirštus: žurnalistai, apžvalgininkai, visuomenės veikėjai, politikai ir politiškai aktyvūs žmonės. Tiesa, žvelgiant į reikalą Garliavos įvykių kontekste tampa akivaizdu, kad ir tai toli gražu ne visad tiesa, nes tiek politikai, tiek visuomenės veikėjai - kartais net iš tiesų galvoti žmonės - atriboja save nuo bet kokios jų tikėjimą vieno ar kito žmogaus kaltumu ar nekaltumu paneigiančios informacijos. Ir diskusija čia jau senokai nebevyksta.

Galbūt išgirsti priešingos nuomonės argumentus taip pat įdomu nedidelei išsilavinusių pilietiškų žmonių grupelei, sekančiai visas aktualijas ir savo pažiūras tikrinančiai faktais.

Tačiau visiems kitiems tai nė motais. Žmonėms patinka, kai jiems pritaria. Jie nenori girdėti priešingos nuomonės. Kartais jie nenori girdėti jokios nuomonės, tik užsidaryti savo mažyčiame pasaulėlyje.

Pavyzdžiui, jei esate klajoję po Tumblr tinklaraščių platformos tyrus, turėjote užtikti bent vieną problemišką paauglį ar paauglę, rašančius tinklaraštį apie kokią nors savo problemą ir už tai vertinamus ar net gerbiamus ir sekamus. Visa tai nuėjo taip toli, kad Tumblr kūrėjams teko papildyti svetainės taisykles punktais apie savęs žalojimą propaguojančių tinklaraščių draudimą. Tai puikus pavyzdys, kai norint galima ne tik atkirsti save nuo išorinio pasaulio, bet ir susikurti sau atskirą realybę iš priimtinų aspektų.

Tai labai jaučiama ir Lietuvos politikų Facebook puslapiuose: kiek teko stebėti, retai ten vyksta iš tiesų produktyvios diskusijos, kurias iš tiesų galima būtų pavadinti nauja demokratijos forma, kuomet valdantieji tiesiogiai bendrauja su savo rinkėjais. Dažniau tai tėra tik aklas bliovimas ar naujienų svetainių komentarų lygio diskusijos, kuriose taškomas emocijomis ir įžeidimais, o faktai ir jais paremta pozicija - maloni išimtis iš nemalonios taisyklės.

Tad ten susidaro situacija, kai visi rašydami tik stiprina vieni kitų poziciją, nes visi diskutuoja būdami vienoje barikadų pusėje. O bet kokia priešinga nuomonė arba nuleidžiama negirdomis, arba tiesiog užbombarduojama ilgais tulžingais komentarais, į kuriuos atsakinėjant greitai nusvyra rankos net aršiausiam foruminiam troliui. Puikus to pavyzdys - N.Puteikio puslapis.

Labai taikliai apie tai savo komentare šiandien rašo ir R.Valatka:
Vis dar iš įpročio keikdami įprastą žiniasklaidą už sensacijų vaikymąsi, virtualybės abatai nebepastebi, kad patys jau ne šiaip vaikosi sensacijų, o gamina jas patys ir konvejeriniu būdu. Nes  „draugai“, negavę įprastos dozės, gali atsikvošėti. Neduok, Dieve, gali susimąstyti ir imti aiškintis, kaip ten buvo iš tikrųjų.
Vienose celėse dar bandoma gintis užsidarant nuo likusio pasaulio – siuntinėjant vieni kitiems vaizdelius iš dobiliukų pievos ir vaikiškas gerąsias naujienas. Bet tai laikina.
Juoda radikalaus idiotizmo dėmė plinta iš panika dvelkiančių celių, kurios zvimbia kaip sukiršintų bičių spiečius. Valdžia totaliai bloga, valdymas nesąmonė, visi ten prie lovio vagys, teisėsauga korumpuota, nes valdo pedofilų klanas, prezidentė irgi parsidavė, o mes jai šast ir atkeršijom žemyn lekiančiais jos reitingais, tegu žino.
Vis dėlto man įdomiau, kas bus toliau. Nes Garliavos įvykiai, kad ir kaip tai dabar atrodytų neįtikėtina, kažkokiu būdu praeis kaip atėję, tuo tarpu vis daugiau televizorių rymos nebylūs, o žmonės masiškai užsidarinės tose virtualiose celėse, kur informacija patenka pro siaurą, paties pasirinktą plyšelį.

Panašu, kad jeigu reikalai judės ta linkme, kokia juda dabar, nebeliks bendrų dalykų, apie kuriuos galėtume kalbėtis. Liks daugybė nedidelių virtualių grupių, susivienijusių kokiu nors pagrindu. Dalis tų grupių, žinoma, susikerta - juk vienas žmogus gali turėti daugiau nei vieną jam svarbų socialinį vaidmenį gyvenime. Vis dėlto liks nemažai žmonių, kurių nevienys niekas, nes būtent viešojoje erdvėje vykstančios problemos yra vienintelis bendras visuomenės vardiklis.

O čia kyla dar rimtesnis klausimas: jei absoliuti dauguma žmonių išsirankioję iš realybės jiems skaniausias razynkas ignoruos, kas liko, dalis jų virs savo sultyse, stiprindami vieni kitų tikėjimą tam tikra tiesa ir niekada neišgirsdami priešingų argumentų, tai kaip vis dėlto atrodys mūsų viešasis gyvenimas ir kas mus valdys?

Bandau įsivaizduoti Seime Super mamų frakciją, pateikiančią svarstymui įstatymo, reikalaujančio kiekviename rajone privaloma tvarka įsteigti po ekologiškų bulkučių kepyklėlę, projektą.

2012-05-04

Politikai ir "Facebook" #1: Zuokogrąžos ir Zimbabvės goblinai.

Paskutiniu metu buvau nutilusi, mat užsiėmiau didžiai svarbiu reikalu: rašiau bakalauro darbą, jį berašančiųjų paprastai meiliai pakrikštijamą BBD. O kadangi mano darbo tema yra Lietuvos politikų komunikacija naujosiose medijose: socialinių tinklų ir žiniasklaidos vaidmuo, pamaniau, kad jis gali būti įdomus ir lietuviškiems internetams.
Apie patį darbą kaip, galbūt, ir apie kelis kitus savo akademinių paieškų naujųjų medijų temomis rezultatus ir radinius papasakosiu kada nors vėliau, nes šiuo metu, tiesą sakant, anas pusės metų galvos skausmas nekelia didelio noro į jį žiūrėti.

Todėl kol kas tiesiog dalinuosi keliais man įdomiais atradimais politikų puslapiuose, kuriuos galbūt jau esate matę. Tik pridėsiu, kad tai puikus pavyzdys to, ką gali naujosios medijos. Vienais atvejais, jos leidžia dialogus, kurie kitomis aplinkybėmis būtų neįmanomi. Kitais atvejais, sukuria politiko komunikacijai atsvarą. Mes kaip visuomenė esame beginkliai prieš politiko reklamą stenduose ar televizijoje, tačiau ne socialiniuose tinkluose.


#1: M. Adomėnas vs. Delfi.


LSDP TS-LKD surengė šventę, Delfi.lt apie tai neparašė. Nepatenkintas šios partijos narys, žinomas dėl savo aršių kovų prieš "teisines chuntas", M. Adomėnas parašė M. Garbačiauskaitei-Budrienei laišką ir gavo cituojamą atsakymą, kad Delfi "PRinimasis su kunigėliais" nedomina.

Na ir užvirė diskusija. Viskas ėjosi gerai, buvo benusprendžiama, kad Delfi gal ir nėra labai jau teisinga žiniasklaidos priemonė, kad taip elgiasi, bet tada kur buvusi, kur nebuvusi, ėmė ir apsireiškė diskusijoje pati įrašo kaltininkė:

"Dabar tai jau bus...", matyt, pamanė visi puslapio skaitytojai. Iš tiesų pokalbis išsirutuliojo gan įdomiai, rodos, panašių dalykų anksčiau rasti neteko:



Buvo diskutuota, kaip gi čia su etika ir ar dabar kiekvienas, pasisiūlęs Delfi į darbą, turėtų po to bijoti reikšti savo nuomonę, nes apie juos turi informacijos, bet kita vertus, ieškoti darbo, o vėliau viešai piktintis žiniasklaidos priemonės pažiūromis yra gan veidmainiška. Ir nors p. Karolis vėliau rašė, jog kritikuoja ir savo esamą darbdavį, mano galva, tai vis dėlto lieka veidmainiška. Jei įsitikinimai iš tiesų tvirti, juos dera reikšti iki galo. Jeigu juos galima pasidėti į šoną, kai tampa nepatogūs dirbti, vėliau juos išsitraukti ir mosuoti yra negarbinga. Vis dėlto žurnalisto darbas turi itin daug bendro su įsitikinimais ir tam tikrų idėjų reiškimu.

#2: "Zuokogrąža"



Viena vertus, lyriškas A. Zuoko žvilgsnis gelsvų žiedlapėlių fone gal ir linksmai nuteikia, kita vertus, labiau už šį Photoshop šedevrą mane sužavėjo tikro politiko vertas paaiškinimas, kodėl ši gėlelė nėra drabstymasis purvais.

#3: Kap tai pakeisti.
Jeigu buvote vienas iš tų žmonių, kurie purkštavo, kad Zuokogrąža - visiškai neskoninga, pristatau absoliutų mano simpatijų laimėtoją iš priešingos - socialdemokratų - stovyklos:

Matyti šį plakatą - vienas malonumas, nematyti - kitas, o skaityti komentarus - trečias. Jaunųjų socialdemokratų mėsytės pataršyti gavusių internautų varžybas "kas smagiau užstums ant plakato" vainikavo irzloki viduryje stypsančio piliečio komentarai. Jauniesiems socdemams kliuvo ir už miglotus pažadus, ir už pobaisę nuotrauką, ir už nesuderintus kaklaraiščius, ir už gramatines klaidas tekstuose.

Kalbant apie šią partiją ir Photoshopą, tiksliau, MS Paint'ą, būtina apsilankyti LSDP Zarasų skyriaus svetainėje. Nenusivilsite.



#4: Politika užkniso juodai.

Gintai, kiek galima apie tą politiką - retoriškai klausia LiCS pirmininko pavaduotojo Gintauto Babravičiaus jo kolega. Ir nieko tame nebūtų keisto, tik va kai tas kolega - Seimo narys, išgarsėjęs pirmiausia savo šokiais ir nusimestais marškiniais - nori nenori išspaudi kreivą šypseną.




Kiek pamenu, kilus diskusijoms, ar dera Seimo nariui šokti, šis politikas šnekėjo kažką apie tai, kad daug veikia Seime, tad šokiai jam atleistini. Ar panašiai. Matyt tikrai veikia, jei politika taip išvargino.



Tad tiek, prie šios temos dar tikrai grįšiu.

2012-04-01

Apie emigraciją ir lietuviškus kompleksus

Ne per seniausiai pastebėjau ant savo Facebook sienos (ak, koks jis man didis įkvėpimo šaltinis paskutiniu metu...) štai tokį paveikslėlį, kokį matote žemiau. Ir kuo labiau į jį žiūrėjau, tuo neteisingesnis ir nemalonesnis jis man darėsi. O galų gale jis pasidarė toks nemalonus, kad prisireikė apie jį parašyti visą įrašą.
Pavekslėlį galima rasti šioje Facebook grupėje
Tačiau pirmiausia, jei jau kalba pasisuko apie emigraciją, noriu pasidalinti man labai patikusiu, nors ir nešviežiu, interviu šia tema, o ypač - viena citata iš to interviu:
Lietuvoje labai pamėgtas žodis „emigruoja“. Reiškiniui, kuris vyksta Lietuvoje šis žodis nelabai tinka. Emigruoja, gerai suvokdami ką daro, tik nedidelė dalis lietuvių. Kiti žmonės važiuoja pabandyti užsidirbti užsienyje.
Na o dabar - keletas priežasčių, kodėl viršuje matome šimtaprocentinį absurdą:
#1: Likti Lietuvoje = aukotis. Savo noru, tiesiog todėl, kad čia smagu ir yra, ką dirbti, Lietuvoje neliekama. Liekama tik kentėti už Tėvynę, reikšti didelį rūpestį už savo Šalį. Sėdėti rūškanais veidais ir vaitoti, kad va, anie išvažiavo, o mes, vargetos, lyg kokie partizanai miškuose, kovojam už Tėvynės gerbūvį... Ką aš galiu pasakyti - keliaukit, susitvarkysim ir be jūsų. Nesikankinkit, kaip nors išsiversim ir tie, kurie čia tupi tiesiog dėl to, kad nemato jokio didelio reikalo išvykti.

#2: Išeitų, kad jei žmogui atsibodo trinti darbo biržos kėdutes ir valgyti košę, kuriai jį sušelpia valstybė mūsų visų pinigais, jis, išvaduodamas mums nuo naštos jį išlaikyti, demonstruoja, kad jam nerūpi valstybė? Man atrodo priešingai.

#3: Iš #2 punkto seka, kad rūpestis savo valstybe = gulėjimas namuose ant sofkės, bele ta sofkė Lietuvos teritorijoje. Nedirbk, nebalsuok, nusukinėk mokesčius ir dar vok močiutės pensiją: viskas gerai, jei tik nenori emigruoti.

O viskas, ką noriu pasakyti, tai sena tiesa, kad gal laikas baigti kompleksuoti: tiek anapus Lietuvos sienos, tiek šepus esantiems. Mes bet kada galime apsikeisti vietomis, mes galime išvykti, po to grįžti, po to vėl išvykti, siųsti savo tėvams pinigus ir taip gyvinti Lietuvos ekonomiką. Galime nesiųsti, bet tai bus mūsų - laisvų piliečių - teisė. Žmonės, rodos, dėl to ir kovojo: už laisvę daryti tai, ką nori, valstybei ir kaimynams nekaišiojant nosies į jų reikalus.

Visi karksėjimai apie tai, kurie blogi - čia ar ten esantys - man kvepia A ir B klasės kompleksu, kurios abi mano, kad tie kiti yra "kažkokie nenormalūs". Taip jau su žmonėmis atsitinka, kai jie yra kokiu nors principu perskiriami, net jei ta perskyra tiesiogiai neverčia jų konfrontuoti. Lietuvoje gi,  tokios perskyros, kurios konfrontuoti verčia (pensininkai vs. dirbantieji), kažkodėl toli gražu nesireiškia taip aršiai kaip šie A ir B klasės kompleksai, realiai neturintys jokio pagrindo.

Tad mieli emigrantai, besiputojantys, kad visi normalūs išvažiavo, o liko tik visiški nevykėliai, mieli likusieji, besiputojantys, kad aukojasi už Tėvynę, o išvažiavo šunys išdavikai - tiek vieni, tiek kiti esate vienodai beviltiškai apgailėtini. Dabar paspauskite vieni kitiems rankas, pasibučiuokite ir eikite gyventi savo gyvenimų, mažiau kišdami nosis į svetimus reikalus. O jei jau be to negalite, nors neburbėkite garsiai ir negadinkite pavasariškos nuotaikos.

P.S. Taip, man irgi keista, kad ši tema dar neišsemta, nes ji sena lyg... kniaukimas apie emigraciją.

2012-03-26

Apie vyriškus gėrimus, bobas ir kitą brudą

Aš labai mėgstu burbėti. O kadangi ši akcija priminė man kai ką, dėl ko jau seniai pykstu, pamaniau, paburbėsiu.

Reikėtų į snukį duoti ne tik Švyturiui. Ir ne tik Taurui. Reikėtų už seksizmą dantis išmalti visai masinei alaus pramonei, nes bent jau Lietuvoje būti motera, kuri mėgsta alų, yra siaubinga. Štai keli argumentai.

#1: niekad negausi bokalo.
Na, nebent baigsis taurės. Nes gi jei jau mergaičiukė geria tokį baisų, nemergaitišką gėrimą, tai jį reikia įpilti nors į gražią tarytę, nes bokalas nedailus ir netinkamas jos gležnutėms rankutėms - dar pames, nagutį nusilauš!.. Todėl kokiame Čiliake užsisakius alaus, visada vyrui pakiš bokalą, moteriškei - taurę. Šildyk, merga, savo alų. Ir taip, žinau, dauguma firminės alaus taros, pvz čekiško alaus, yra būtent taurės formos. Na o kas trukdo paklausti abiejų prie stalo sėdinčiųjų, bene abiems taures atnešti? Nė velnio, negalima taip.


#2: "Litrą? Alaus litrą?"
Ne, kefyro. Keista, vyrų užsakomus litrus padavėjos girdi be didesnių trukdžių.


#3: tylėt, boba, apie alų.
Teko keliskart pastovėti už baro ir papilstyti alų atėjusiai vyriškos lyties faunai. Tokiais atvejais kartais ima ir užsimezga pokalbiai apie gėralą, varvantį iš krano. Išvada: moteris, kalbanti apie alaus skonį, yra ignoruotina. Nežinau, ar dėl baisaus netakto, ar kad galva errorų nemėtytų. Įdomiausia buvo, kai vienas pirkėjas tokioje situacijoje nutarė pajuokauti apie moteris ir jų alaus supratimą. Gavęs atgalios klausimą, kas gi jam čia nesueina, net sutriko, tirdamas mane lyg retą rūšinį eksponatą: boba ir alus? Neįtikėtina!

Dar vienas pastebėjimas. Dauguma panašios siauraprotės faunos neturi nė žalio supratimo apie gėralą, kurio maukimu taip didžiuojasi. Dauguma nepasakytų esminio skirtumo tarp šviesaus ir tamsaus alaus, nekalbant apie visas kitas subtilybes. Tiesą sakant, dauguma jų, matyt, maukia šį vyrišką gėrimą bambaliais, katrie, kaip žinia, būna rudi arba žali, tad ir spalvos, kitą kartą, gali nepastebėti. Svarbu kaina.

#4: visi baisūs alaus gadinimo produktai orientuoti į moteris
Vakar "Rimi" parduotuvėje bepirkdami alų užmatėme tokį bjaurų bjaurų padargą šio gadinimui: šiaudelius, prifarširuotus kažkokių rutuliukų, suteikiančių alučiui apelsinų, mandarinų, kramtomos gumos ir kitus puikius skonius. Spėkit, ar vyriškas veidelis šviesių plaukučių fone švytėjo virš alaus taurės(!), įsikandęs aną šiauduką? Būtų keista, tiesa?

Gi tik bobai gali šauti gadinti alų.  Bet gana gaila ir vyruko, nemėgstančio alaus, priversto jį gerti ir sumaniusio pasiskaninti tokiu būdu. Turbūt vargšelio lauktų visiškas pažeminimas padorioje "vyriškoje" kompanijoje?

Durna boba geria alų. Na ir kam jai tas bokalas, jeigu vis tiek laikyt nemoka?.. Išvis ten arbata, greičiausiai.


Išvada. Paprastai mane erzina visokie isteriški judėjimai už moterų ir žmonių (sic!) teises, bet prie šito prisijungsiu. Ir ne tik todėl, kad Švyturys pabrango, o Baltija vis pasipainioja skiesta, bet todėl, kad tai nuoširdžiai erzina.

P.S. Aš žinau, mieli vyrai, kad Jūsų esama mielų, nuostabių, draugiškų ir net jei linkusių pasišaipyti iš moteryčių, vis viena jas mylinčių ir alaus iš jų neatiminėjančių nei žodžiais, nei mintimis, nei darbais. Ačiū jums už tai.

2012-03-17

Cowbird: socialinis tinklas - boutique'as

Lažinuosi, apie Cowbird girdėję nesate.
Net jeigu jūs ne iš tų žmonių, kurie mano, kad socialinis tinklas = Facebook, na ir kažkada dar buvo toks MySpace, bet tai ir viskas, greičiausiai neteko susidurti su šiuo įdomiu reiškiniu, kurio paskirties, tiesą sakant, nupasakoti keliais žodžiais nepavyktų niekaip.

Pats Cowbird sako, kad yra skirtas pasakoti istorijoms ir jomis dalintis. Bet "istorija" - gan plati sąvoka ir neabejoju, kad jums, kaip ir man, prieš akis neiškyla joks gyvas ir aiškus vaizdinys, iš kurio tuoj pat tampa aišku, kas gi čia per (karvia)paukštis.

Cowbird savo esme primena Facebook užrašus, kuriuose galima papasakoti kažką apie savo gyvenimą, tuomet pasidalinti su draugais, kurie gali skaityti tai ar komentuoti. Arba tinklaraštį, kuriame iš esmės irgi pasakojate, kas gi jums nutiko ar kokia įdomi mintis šovė galvon. Cowbird pradėjus istoriją, galite prie jos pridėti po vieną skirtingos medijos kūrinį: vieną nuotrauką, vieną garso takelį, vieną tekso bloką. Taip pat galite pridėti veikėjus (savo artimuosius, kitus cowbird vartotojus - panašiai kaip Facebook, Twitter ar G+ galite kreiptis į kitą vartotoją), vietą ir etiketes (tag'us). Na o kaip duotomis priemonėmis pasinaudosite, jau jūsų valia: galite pridėti nuotrauką ir įkalbėtą pasakojimą, galite parašyti kelis sakinius ar ištisą romaną.

Nieko ypatingo? Tai jau taip. Tačiau kai pagalvoji, dauguma soc. tinklų savo esme atrodo gerokai pertekliniai ir nereikalingi: Twitter siūlo jums daryti tą patį, ką galite daryti tinklaraštyje ar Facebook, tik sukišę savo mintis į 140 ženklų, Pinterest, kaip jau išsiaiškinome, siūlo dar vieną paveikslėlių talpinimo servisą (nes jų internete labai trūksta, ar ne?). Nepaisant to, šie soc. tinklai klesti. Iš tiesų, Cowbird irgi savaip įkvepia, o jo specifinis formatas yra kažkuo patrauklus.

Viena iš to priežasčių yra Cowbird dizainas. Jei koks Facebook tiesiog pasistengia, kad dizainas jums nekristų į akį ir sutelkia dėmesį į tą savo firminę mėlyną spalvą (beveik galėtų užpatentuoti Facebook blue, būtų kaip kad Yves Klein blue...), tai Cowbird yra apgalvotas ir nupoliruotas, blizgantis ir prašmatus puslapis, kurio kiekvienas kamputis yra išgražintas, o kiekvieną komandą seka koks nors efektas (kas vietomis erzina ir blaško dėmesį, nes kai paspaudi ant istorijos, kurią nori skaityti, laukti, kol Cowbird prasuks tau kelis atsitiktinius pavadinimus tam, kad galėtų sustoti ties tavuoju ir jį prašmatniai užkrauti - užknisa). Tuo pačiu Cowbird labai paprasta naudotis ir jis, skirtingai nei tokie jo giminaičiai kaip Tumblr, neapkrauna kompiuterio taip, kad naršyklė ima dvėsti kas porą minučių.

Iš esmės Cowbird, kaip, veikiausiai, bet kuris naujas socialinis tinklas gana pilnoje rinkoje, nepasiūlo nieko naujo. Kaip jau minėjau, tai, ką galima atlikti su juo, iš esmės galėtumėte daryti savo Facebook ar net tame pačiame Pinterest, leidžiančiame po kiekviena nuotrauka patalpinti tekstą.

Tačiau atrodo, kad nauji socialiniai tinklai dabar bando išsirankioti virtualiojo pasaulio razynkas ir, nusičiupę po kokią vieną, padaryti iš jos naują projektą. Jei Pinterest "razynka" yra nuotraukų albumo perkėlimas į atskirą erdvę, tai Cowbird yra nuotraukos+komentaro arba dienoraščio+nuotraukos socialinis tinklas. Tokie reiškiniai, veikiausiai, sunkiai nukonkuruos universalias dalinimosi informacija platformas, tokias kaip Facebook, tačiau akivaizdžiai leidžia pasišildyti po vartotojų dėmesio saulute.

Galų gale, daug ką lemia auditorija. Jeigu Facebook įsivaizduojame kaip soc. tinklą, kuris tinka ir Amerikos prezidentui, ir keturiolikmetei paauglei, o į kokį Google+ bent jau Lietuvos mastu subėgo savotiškas virtualusis elitas, Cowbird yra emocionalus, kiek nostalgiškas, pirmiausia apeliuojantis į jausmus ir siūlantis jaukiai pasisėdėti nedidelėje kompanijoje bei pasipasakoti asmeniškas istorijas.

Jei dar reikia argumentų, kodėl tai socialinis tinklas - boutique'as, nepamenu, kad būčiau kur mačiusi tokią registracijos sistemą: jūs paprašote pakvietimo, tada gaunate laišką nuo puslapio administratoriaus, kuriame ne tik papasakojama, kas čia per reikalas, bet ir pasiūlomos kelios istorijos, kurias jums gali būti įdomu paskaityti. Taip pat siūloma būtinai parekomentuoti savo įdomius draugus, kurie galėtų būti autoriais Cowbird: jų savarankiškai pasikviesti taip pat negalite.

Kokių istorijų gi galima rasti Cowbird? Dalis jų mane, alergišką lėkštam sentimentalumui žmogų, erzina. Jie primena paveiksliukus, iš kurių juokiasi Gay Seal. Kita vertus, ten galima rasti štai tokių linksmų kažkieno gyvenimo gabalėlių, kurių skaitymas atrodo kaip visai neblogas laiko stūmimo būdas. Galima ten rasti ir šiek tiek fotožurnalistikos. Na o aš papasakojau istoriją apie... balandį.

2012-03-14

Piercing: been there, done that

Suprantu, kad leisdamasi į asmeniškas temas galiu užgriozdinti tinklaraštį visokia beprasme ir narcisizmu dvelkiančia informacija, kuri nelabai kam rūpi. Kita vertus, keista būtų rašyti tinklaraštį neatskleidžiant savęs ar save cenzūruojant, o mano interesai ir domėjimosi sritys yra labai jau įvairios ir nelabai ką bendra turinčios. Ir to neišvengsi, teks su tuo susitaikyti ir tiems keliems skaitytojams, kuriuos tikiuosi įsigyti.

Teks man leisti ir vieną gruboką svetimybę, bet su visa pagarba VLKK - piercingą vadinti auskarų vėrimu yra absurdas. Auskarai būna ausyse, o aš kalbėsiu apie ką tik nori, bet ne ausis. Lūpskarų vėrimą, jei visai konkrečiai, nes pasidalinti norėčiau savo patirtimi apie šį skausmingą malonumą: imuosi to dėl priežasties, kad gal mano įrašą aptiks kokia baisiai susirūpinusi savo maištingo paauglio įgeidžiais mama arba pats maištingas paauglys, besiruošiantis nusipirkti kateterį, atsisėsti vonioje prieš veidrodį, susikaupti ir...

Apie šį reikalą galima išgirsti arba tik juoda, arba tik balta: neteko girdėti žmogaus, kuris nupasakotų viską taip, kaip yra. Nepažadu, kad tai sugebėsiu ir aš, bet nors pamėginsiu.

Esu turėjusi piercingą du kartus - abu tai buvo lūpa, tik gan skirtingai. Pirmąkart vėriausi būdama nepilnamete, taigi, pagal viską, nelegaliai, nors ir salone (nepilnamečiui tam būtinas tėvų sutikimas). Tąkart teko jį išsiimti, nes grėsė ilgalaikėje perspektyvoje pamesti priekinius dantis (vėrusios moteriškės rankų būta labai kreivų). Antrą kartą vėriausi jį skersai apatinės lūpos, kas teoriškai galėjo nesugyti visai. Išsiėmiau prieš kiek daugiau nei savaitę, po trijų metų nešiojimo. Taigi, bendras mano stažas - apie 3 su puse metų.

Jei manote, kad piercingas yra baisiai kenksmingas dvasiškai ir fiziškai, o po jo gyvenimas baigiamas ligoninėje ir/arba darbo biržoje, esate neteisūs. Jei manote, kad tai mielas, neskausmingas, be galo stilingas ir neįpareigojantis dalykėlis, prilygstantis nagų priauginimui - irgi labai klystate. Tiesa yra kažkur per vidurį.

Ką tikrai svarbu paminėti - įsivėrus tokį dalyką, teks apsiprasti su skausmu. Jis tiesiog yra neatsiejamas nuo piercingo. Ir nekalbu apie vėrimo procesą ar savaitę po to. Kalbu apie ilgą gijimą, odos džiūvimą ir tempimą, užkabinimą už daiktų, plaukų ir drabužių, skausmą, kai išsiiminėjate. Tas skausmas nėra nepakeliamas ar keliantis diskomfortą (dažniausiai), bet jis tiesiog yra neatsiejamas nuo šio malonumo.

Ką irgi labai svarbu suprasti kalbant apie piercingą: tai nėra natūralus dalykas, kurį kūnas priima lyg savaime suprantamą. Jis niekad netaps jūsų kūno dalimi ir visada bus svetimkūnis, kurio gamta nenumatė beigi - nenumatė gydytojai, kaip, pavyzdžiui, implantų. Todėl kol turėsite piercingą, tol jūsų organizmas su juo kovos: intensyviai ar ne, matomu būdu ar ne - kitas klausimas.

Tad pagrindinis klausimas turėtų būti - ar verta kamuoti savo organizmą ir jį apkrauti ilgai gyjančia žaizda, o save - diskomfortu? Jei manote kad taip - pirmyn. Tiesa ta, kad piercingas, jei nekalbam apie ypač retas ir sunkias komplikacijas, neturi jokio šalutinio poveikio. Nuo jo nepūvama, nesusergama, neužsikrečiama. Jį išsiėmus lieka tik randas. Tad viskas, kuo rizikuojate paprastai yra tiesiog jūsų pinigai, kurie yra nemaži, bet juos sumokėti reikia.

Taip pat tai labai individualus dalykas. Jeigu jūsų draugė turi 3 centimetrų gelžgalį skersai sprando ar lūpos bei tvirtina, kad jausmas puikus bei neskauda ir baigia sugyti - valio jai. Bet tai VISIŠKAI nereiškia, kad jums aplink tokį gelžgalį neims juoduoti oda. Ir jeigu radote studijinę nuotrauką, kurioje matote žmones su be galo įmantriu piercingu keisčiausiose vietose (pavyzdžiui, ties dubens kaulais, vos virš kelnių juosmens), tai arba tie žmonės yra LABAI laimingi galėdami su tokiu dalyku gyventi patogiai, arba jie tyliai kenčia, arba įsivėrė prieš savaitę. Kalbant apie labai egzotišką piercingą, tai iš tiesų yra tiesiog laukimas, kol nebeištversi. Bet jeigu manote, kad verta išleisti apie šimtą litų tam, kad kelis mėnesius pasidžiaugtumėte nuolat skausmą keliančiu daiktu - kodėl gi ne. Tik turėkite galvoje, kad studijinės nuotraukos yra redaguojamos Photoshopu ir bent aš asmeniškai nesu gyvai mačiusi labai įmantraus piercingo, kuris atrodytų taip gerai, kaip atrodo nuotraukose. Mano pačios auskaras niekad neatrodė taip gražiai, kaip analogiškas lūpos piercingas atrodo štai šioje nuotraukoje.

Jau nekalbant apie tokius reikaliukus, kurie, kaip mano spėjimą patvirtino vienas piercingo meistras, yra absoliučiai nesugyjantys, taigi, galite pamiršti apie tokį grožį ilgiau nei kelis mėnesius. Verta? Nežinau.

Svarbu čia tiesiog tai, kad remtis kitų pavyzdžiais yra labai neprotinga ir spręsti turite patys. Aš pati visad laikiausi principo palaukti: jei noras lieka toks pat karštas praėjus trims mėnesiams ar pusmečiui, matyt, verta pamėginti. Todėl šiuo metu ir teturiu du randus, o ne keturiolika.

O jeigu dabar galėčiau grįžti tuos kelis metus atgal, ar viską daryčiau taip pat? Bandyčiau laukti 18 ir eičiau pas geresnį meistrą, kuris myli savo darbą ir jaučia už jį atsakomybę. Piercingą nepilnamečiui veriantis meistras nėra jo supratingas draugas, jis tiesiog nori daugiau pinigų ir neprisiima jokios atsakomybės, nes oficialiai galėtų būti už tai nubaustas. Todėl jei būčiau piercingo norinčio paauglio mama, nueičiau su juo ir įverčiau jam tą geležį. Kad nepadarytų to taip, kaip dariau pati ar dar blogiau - nepaprašytų draugų pažįstamo, kuris biškį yra vėręs ar nepasidarytų to savarankiškai. Žinau žinau, daug kam tai sugyja ir gerai baigiasi. Bet pasekmės gali būti ir labai liūdnos, o piercingas jų tikrai nevertas. Kai šokate gelbėti į ugnį savo artimojo, netekti nosies atrodo visai menka kaina, tačiau netekti jos dėl infekcijos po piercingo su adata namuose yra... Na atsiprašant.


P.S. Beje, piercingas smirda. Nejuokauju, tikrai smirda. Tą ir iš kitų girdėjau, ir pati iš dalies dėl to išsiėmiau. O smirda limfa arba tiesiog - žmogienos puvėsiu, gal dideli šašai ir sunkios žaizdos taip smirda. Įtariu, tas kvapas nereiškia nieko blogo, bet patys pagalvokit: žmogaus kūnas normaliai tokių kvapų neskleidžia.

2012-03-11

Pinterest: virtualus iškarpų sąsiuvinukas


Anglų kalba Pinterest paaiškinti galima labai greitai: virtual pinboard. Vis dėlto lietuviškoje realybėje nesu mačiusi tokio dalyko kaip pinboard ir apie tai įsivaizduoju tik labai abstrakčiai: toks prie sienos tvirtinamas dalykas, panašus į mokyklinę skelbimų lentą, skirtas pritvirtinti svarbius, brangius, įkvepiančius dalykėlius. Tai Pinterest ir siūlo.
 Bet šis tas šia tema man į galvą šauna ir iš lietuviškos realybės, ypač tai turėtų būti pažįstama mano kartai ar su ja reikalų turėjusiems: pamenate mergaičių iškarpų sąsiuvinius, pilnus garsenybių nuotraukų iš žurnalų? Rodos, esu šį tą panašaus mačiusi ir pas vaikinus automobilių tema... Kartais panašiai mamos klijuodavo į sąsiuvinius receptus ar naudingus patarimus ir panašiai.

Pinterest siūlo iš esmės tą patį, ką šie du vienas į kitą panašūs dalykai, tik virtualioje erdvėje: čia galite susikurti neribotą kiekį lentų savo pinams (arba iškarpų sąsiuvinukų), juos pavadinti, apibūdinti, tada, naudodamiesi gana paprastu ir patogiu įrankiu, įkėlinėti į atskiras lentas jums patikusius vaizdus.

By A. Wood
Nors paveikslėlyje nurodytas teiginys nėra visiškai teisingas (čia skelbiama, kad moterys sudaro 59% Pinterest vartotojų - tiesa, formuluotė apima tik tam tikrą moterų dalį, tad lieka neaišku, ar tik tokios moterys ten lankosi, ar kitos į tuos 59% neįeina), vis dėlto permetus akimis Pinterest turinį tampa aišku, jog virtualus iškarpų sąsiuvinis tematika panašus į popierinius: čia vyrauja mada, receptai, interjero detalės, "pasidaryk pats" niekučiai ir panašūs "moteriški" dalykai.

Pirma mintis, šovusi galvon, kai išvydau Pinterest, buvo maždaug tokia: kam internetui dar vienas dalinimosi paveikslėliais servisas? Vis dėlto, lyginant su konkurentais (man žinomi būtų Tumblr ir Weheartit), Pinterest turi šiokių tokių privalumų. Tumblr jis lenkia komentarų po paveikslėliu galimybe ir tuo, kad net daugybę kartų "repininus" paveikslėlį, išsaugomas originali nuoroda į šaltinį - Tumblr ją labai lengva pašalinti kaskart persispausdinant į savo tinklaraštį. Lyginant su Weheartit, aktuali išlieka ta pati galimybė komentuoti ir realus nuotraukų srautas, šiek tiek pažangesnis nei esantis Weheartit. Be to, ne toks rožinis puslapio dizainas šiek tiek praplečia potencialią auditoriją. Tumblr, tiesa, turi didesnį komunikacijos pasirinkimą: Pinterest nesuteikia galimybės bendrauti asmeninėmis žinutėmis, talpinti klausimų ir atsakymų viešai ir taip toliau. Kita vertus, jis perkelia akcentą nuo nuolatinio srauto, prie visumos: tai yra, jei Tumblr, o ir nemaža dalis tinklaraščių bei kitų virtualiųjų socialinių tinklų yra paremti nuolatiniu naujienų skelbimu ir susitelkia į srautą, Pinterest skatina kurti archyvą, kur seniau priklijuoti paveiksliukai yra tokie pat svarbūs kaip nauji.

Pinterest, nors dar labai jaunas ir prieinamas tik su pakvietimais*, jau spėjo susilaukti nemažai įvertinimų virtualioje erdvėje ir apskritai, skaitant jo recenzijas, kyla įspūdis, kad jis lyg naujas kietas vaikis mokykloje: mažai kas su juo šnekėjosi, ne visi yra tikri, kuo jis toks šaunus, bet niekam nekyla dvejonių, kad jis tikrai šaunus. Ar vaikis išliks šaunus laikui bėgant, pamatysime, tačiau Pinterest jau gali pasigirti net ir pirmuoju nesusipratimu (skandalu pavadinti neišeina, nes praėjo per tyliai), mat "pragyvenimui užsidirba" keisdamas kai kurias nuorodas taip, kad šios rodytų į prisegtą daiktą parduodančias parduotuves. Kitaip tariant, randate kažkur internetuose gražią lempą. Prisisegate prie savo lentutės Pintereste, 101 žmogus pamato, palaikina, tada persisega prie savo lentos, tada pamato dar 100 žmonių ir staiga brakšt - ant jūsų lempos kampo atsiranda kaina, o paspaudę galite ją įsigyti. Taip netyčia tampate reklamos įrankiu, už ką pinigėlius pasiima Pinterest.

Žinoma, ši socialinių tinklų rinkodaros problema - sena kaip... virtualieji socialiniai tinklai. Ir galvojant apie panašias diskusijas, matyt, greičiausiai prieš akis stoja Facebook, kuris nuolat gauna per kuprą už nemeilę savo vartotojams. Kol kas įdomiausiai idėja, kurią temo girdėti šia tema - kad Facebook turėtų mums mokėti už tai, kad uždirbame jam pinigus. Man čia kyla asociacija su melžiamomis karvėmis. Aš ne ūkininkė, nė karvės iš arti padoriai nesu mačiusi, bet va ką man pasakojo: šiuolaikinės melžimo mašinos yra padarytos taip, kad karvutės norėtų būti melžiamos: kai jos ateina "nusimelžti", gauna kažką skanaus paėsti, be to, visas procesas atliekamas neskausmingai ir maloniai bei greitai, todėl karvutės noriai eina melžtis pačios. Karvutė laiminga, nors yra apvagiama - iš jos paimamas pienas. Kita vertus, karvutė už tai kažką irgi gauna (skanėstą ir palengvėjimą tešmenyje). Kam iš to daugiau naudos? Žinoma, kad melžimo aparato savininkui. Bet ar pati karvė apsitarnautų tokia pačia kokybe, jeigu nebūtų aparato? O gi ne.

Rodos, panašia schema veikia ir socialinių tinklų rinkodara: duoda mums morką, kad leistumėmės melžiami ir neštume pelną. Vis dėlto ant melžimo aparato užlipame patys, savo noru, o nuosavo Facebook irgi nesusikonstruojame, tad ar turime teisę į pretenzijas? Vieno atsakymo čia nėra.

Taip pat Pinterestest man įdomus tuo, kad labai puikiai atliepia vieną medijų teoretikų senokai keliamą idėją, kurią paskiausiai perskaičiau Lev Manovich knygoje "Naujųjų medijų kalba": naujosios medijos atkartoja senąsias, jas patobulindamos. Sakyčiau, Pinterest yra puikus to pavyzdys. Bet tai jau kita istorija, reikalaujanti atskiro įrašo, kuris, manau, bus.

* Jei norėtumėte pakvietimo, kokiu nors būdu palikite man savo elektroninį paštą - mielai padėsiu.

Papildymas, kuris šiek tiek keistų visą pranešimo toną, bet tegu lieka pabaigai, kaip gardi vyšnaitė skaitantiems vėliau. Pasirodo, Pinterest biografiją temdo dar vienas šešėlis, ačiū už nuorodą G+ komentaruose, atvedusią štai čia, o iš ten, į originalų tekstą, pateikiantį štai tokią išvadą: Pinterest, mainais už tai, kad galite naudotis juo, palieka jums netik atsakomybę už autorinių teisių pažeidimus, kuriuos padarysite prisiklijuodami kažką savo lentutėje, bet ir įpareigoja traukti iš bėdos jų sėdimąją, jeigu kiltų teisinės problemos. Žodžiu, šis socialinis tinklas, tęsiant karvutės metaforą, ne tik ima jūsų pienelį mainais už morką, bet mainais už tą pačią morką dar ir užstatė jus kreditoriams kaip paskolos už melžimo aparatą atidavimo garantą.

2012-03-09

Intro

Mano santykiai su tinklaraščiais komplikuoti.
Nežinau, kiek skirtingų svetainių juos kūriau ir kiek pavadinimų rašiau, bet jų buvo tikrai daugiau nei pirštų ant rankų. Aš jų su užsidegimu imdavausi, rodos, rasdavau skaitytojų, tuomet, užėjus darbymečiui ar priešingai - tinguliui, apleisdavau ilgam ir dažniausiai po to nebegrįždavau, nebepatenkinta jų išvaizda ir/arba turiniu - gal ir dar kažkuo.
Žinoma, kaskart pradedant iš naujo atrodo, kad šįkart viskas bus kitaip. Tad jei pasakysiu, kad jaučiuosi savo ir tinklaraščių santykius išsiaiškinusi ir pasiryžusi pradėti rimtai rašyti, matyt, mano pasakymas bus nieko vertas. O kaip yra iš tiesų parodys laikas.

Tačiau šįkart nors pradėjau ne nuo beperstojo malimo liežuviu, o nors nuo apsikuopimo smėlio dėžėje, kurioje planuoju įsikurti: rodos, Blogger kol kas yra vienintelė tinklaraščiams skirta erdvė, neužknisusi manęs po penkių minučių (kaip kad buvo su blogas.lt) ar penkių dienų (wordpress.com). Net pasivarginau ir sugalvojau pavadinimą - nei užrašiau bet ką, nei ištraukiau jį iš pirmo gražiai skambėjusio albumo pavadinimo savo kompiuterio muzikos kataloge. Jį, greičiausiai, reikėtų paaiškinti.
Pradėkime nuo to, kad varnos yra tokie įdomūs paukščiai. Jos atrodo juokingai orios, kažkokios netvarkingos, komiškos, bet kartu visai simpatiškos. Man labai patinka varnos. Negana to, ar dėl mano kumpos nosies, ar dėl kokių kitų panašumų, kažkada jaunystėje naudotas slapyvardis JuodaVarna, rodos, man prilipo tiek, kad net dabar seniau pažįstantieji pašaukia mane Varna. Na ir gerai - pamaniau: jei jau varna, tai varna. Būsiu ja ir geruoju.

Varnų lizdas, savo ruožtu, yra toks netvarkingas darinys, aptinkamas senuose aukštuose medžiuose, paprastai lydimas pamišusio karkimo. Atitinkamai vadinamos netvarkingos plaukų krūvos ant galvos. Manau, ši lizdo koncepcija puikiai atitinka varnišką prigimtį. Be to lyg tyčia, aš labai mėgstu prisikarksėti. Rodos, visos didžiausios mano problemos gyvenime buvo dėl ne vietoje ir ne laiku pasakytų dalykų. Neklauskite, tikiuosi, nepasikartos.

Bet kas tiesa, tas tiesa: karksėti aš mėgstu. O kad jau susisukau tam reikalui lizdą, bandau pasižadėti pakarksėti apie medijas, internetus, žurnalizmus, traukinius, senamiesčius ir visa kita, kas pasirodys nors kiek verta apkarksėti.