2012-06-17

Virtualūs rožiniai akiniai realybei koreguoti

Vienas didžiausių galvos skausmų, susijusių su naujosiomis medijomis, yra auditorijos išsiskaidymas. Tai praktiškai įsivaizduoti labai lengva net ir prisiminus savo šeimos laisvalaikį 10-15 metų anksčiau ir dabar. Prieš 15 metų visa šeima susėsdavo savaitgalį prie televizoriaus ir kažką žiūrėdavo visi drauge. Reikėdavo ne tik rasti mažiausiai užknisančią laidą, bet dar ir susitarti, kas gi yra mažiausiai užknisanti laida. Ne veltu, rodos, psichologijoje yra tirtas visas televizoriaus pultelio kaip galios sibolio fenomenas...

Taigi, dabar kiekvienas šeimos narys įsitaiso prie savo kompiuterio ar kito informacijos gavimo prietaiso ir ne tik neturi tartis su kitais šeimos nariais dėl to, ką matys, bet ir derintis prie naujienų tiekėjų.

Tai reiškia, kad jeigu būtumėte norėję mano šeimai ištransliuoti kokią reklamą ar svarbų pranešimą prieš 15 metų, jums būtų tereikėję imti ir tai padaryti per kurią nors iš kelių televizijų penktadienio vakarą. Tačiau jeigu norėtumėte mus pasiekti dabar, greičiausiai tektų užsisakyti reklamą bent 5 skirtingose svetainėse. Ir tai niekas negarantuotų, kad į naršyklę nesumesta kokia reklamas gaudanti programėlė...

Jei nudžiugote ir jau esate pasirengę špygomis badyti netikėlius reklamos užsakovus, šaukdami, kad taip jiems ir reikia, kad baigėsi tie laikai, kai žiūrėdami gerą filmą penktadienio vakarą kas 10 minučių gaudavote eiti valgyti sumuštinio, nes prasidėdavo reklama, neskubėkite. Mat kalba eina ne tik apie reklamą, o apie absoliučiai bet kokią informaciją. Naujos technologijos mums suteikia visus įrankius ignoruoti dalį realybės ar, jei labai panorėsime, ir ją visą.

Tą pastebėjau pati visai neseniai nusprendusi pasiieškoti naujų žmonių Facebook srautui pagyvinti, todėl užsiprenumeravau visų nors kiek žinomų visuomenės veikėjų, kurie pakliuvo po ranka ir prenumeratos funkciją yra aktyvavę, atnaujinimus. Tuo metu tikrai nesigilinau, kokios yra prenumeruojamųjų žmonių pažiūros.

Per porą dienų pastebėjau, kaip smarkiai pasikeitė mano FB naujienų srautas ir kiek daug jame atsirado dalykų, kurių anksčiau ten nebuvo, pavyzdžiui, jei ne keli nauji violetiniai persekiojamieji, nė nebūčiau mačiusi to iš žvakučių sudėto užrašo "Tiesos", kuris šį savaitgalį atsirado Kaune. Nuorodos iš principo nedėsiu.

Ir, žinoma, to nepamačiusi nieko neprarasčiau. Nebent tik pajautimą, kaip sėkmingai galima save izoliuoti nuo dalies informacijos to nė nepastebint. Iš tiesų visas internetas yra prikištas funkcijų, leidžiančių turinį filtruoti ar blokuoti: pradedant susitikti siūlančiais turkais Skype, baigiant reklamomis naujienų svetainėse. Žmonių dėliojimu į lentynėles užsiėmė Google +, o netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir Facebook, kuris dabar leidžia korektiškai išlaikyti erzinantį žmogų drauguose, nematant jo publikuojamos informacijos.

Tiesa, informaciją rinktis buvo galima ir anksčiau - perjungiant kanalą ar radijo stotį, renkantis savo nuomonę atliepiantį laikraštį (tyrimai rodo, kad žmonės linkę tai daryti), tačiau gaudamas naujienas per masines informavimo priemones vis viena esi priverstas bent ausies krašteliu išgirsti priešingą nuomonę ir jos argumentus. O dabar įvairiapusė, konfliktiška ir kartais erzinanti informacija tampa ne kasdienybe, o beveik tikslingai siektinu dalyku, kurį gauni, tik jeigu tikrai to nori. Tačiau kas to gali norėti?

Pirmiausia, žinoma, visi žmonės, į viešosios diskusijos reikalą vienaip ar kitaip įkišę pirštus: žurnalistai, apžvalgininkai, visuomenės veikėjai, politikai ir politiškai aktyvūs žmonės. Tiesa, žvelgiant į reikalą Garliavos įvykių kontekste tampa akivaizdu, kad ir tai toli gražu ne visad tiesa, nes tiek politikai, tiek visuomenės veikėjai - kartais net iš tiesų galvoti žmonės - atriboja save nuo bet kokios jų tikėjimą vieno ar kito žmogaus kaltumu ar nekaltumu paneigiančios informacijos. Ir diskusija čia jau senokai nebevyksta.

Galbūt išgirsti priešingos nuomonės argumentus taip pat įdomu nedidelei išsilavinusių pilietiškų žmonių grupelei, sekančiai visas aktualijas ir savo pažiūras tikrinančiai faktais.

Tačiau visiems kitiems tai nė motais. Žmonėms patinka, kai jiems pritaria. Jie nenori girdėti priešingos nuomonės. Kartais jie nenori girdėti jokios nuomonės, tik užsidaryti savo mažyčiame pasaulėlyje.

Pavyzdžiui, jei esate klajoję po Tumblr tinklaraščių platformos tyrus, turėjote užtikti bent vieną problemišką paauglį ar paauglę, rašančius tinklaraštį apie kokią nors savo problemą ir už tai vertinamus ar net gerbiamus ir sekamus. Visa tai nuėjo taip toli, kad Tumblr kūrėjams teko papildyti svetainės taisykles punktais apie savęs žalojimą propaguojančių tinklaraščių draudimą. Tai puikus pavyzdys, kai norint galima ne tik atkirsti save nuo išorinio pasaulio, bet ir susikurti sau atskirą realybę iš priimtinų aspektų.

Tai labai jaučiama ir Lietuvos politikų Facebook puslapiuose: kiek teko stebėti, retai ten vyksta iš tiesų produktyvios diskusijos, kurias iš tiesų galima būtų pavadinti nauja demokratijos forma, kuomet valdantieji tiesiogiai bendrauja su savo rinkėjais. Dažniau tai tėra tik aklas bliovimas ar naujienų svetainių komentarų lygio diskusijos, kuriose taškomas emocijomis ir įžeidimais, o faktai ir jais paremta pozicija - maloni išimtis iš nemalonios taisyklės.

Tad ten susidaro situacija, kai visi rašydami tik stiprina vieni kitų poziciją, nes visi diskutuoja būdami vienoje barikadų pusėje. O bet kokia priešinga nuomonė arba nuleidžiama negirdomis, arba tiesiog užbombarduojama ilgais tulžingais komentarais, į kuriuos atsakinėjant greitai nusvyra rankos net aršiausiam foruminiam troliui. Puikus to pavyzdys - N.Puteikio puslapis.

Labai taikliai apie tai savo komentare šiandien rašo ir R.Valatka:
Vis dar iš įpročio keikdami įprastą žiniasklaidą už sensacijų vaikymąsi, virtualybės abatai nebepastebi, kad patys jau ne šiaip vaikosi sensacijų, o gamina jas patys ir konvejeriniu būdu. Nes  „draugai“, negavę įprastos dozės, gali atsikvošėti. Neduok, Dieve, gali susimąstyti ir imti aiškintis, kaip ten buvo iš tikrųjų.
Vienose celėse dar bandoma gintis užsidarant nuo likusio pasaulio – siuntinėjant vieni kitiems vaizdelius iš dobiliukų pievos ir vaikiškas gerąsias naujienas. Bet tai laikina.
Juoda radikalaus idiotizmo dėmė plinta iš panika dvelkiančių celių, kurios zvimbia kaip sukiršintų bičių spiečius. Valdžia totaliai bloga, valdymas nesąmonė, visi ten prie lovio vagys, teisėsauga korumpuota, nes valdo pedofilų klanas, prezidentė irgi parsidavė, o mes jai šast ir atkeršijom žemyn lekiančiais jos reitingais, tegu žino.
Vis dėlto man įdomiau, kas bus toliau. Nes Garliavos įvykiai, kad ir kaip tai dabar atrodytų neįtikėtina, kažkokiu būdu praeis kaip atėję, tuo tarpu vis daugiau televizorių rymos nebylūs, o žmonės masiškai užsidarinės tose virtualiose celėse, kur informacija patenka pro siaurą, paties pasirinktą plyšelį.

Panašu, kad jeigu reikalai judės ta linkme, kokia juda dabar, nebeliks bendrų dalykų, apie kuriuos galėtume kalbėtis. Liks daugybė nedidelių virtualių grupių, susivienijusių kokiu nors pagrindu. Dalis tų grupių, žinoma, susikerta - juk vienas žmogus gali turėti daugiau nei vieną jam svarbų socialinį vaidmenį gyvenime. Vis dėlto liks nemažai žmonių, kurių nevienys niekas, nes būtent viešojoje erdvėje vykstančios problemos yra vienintelis bendras visuomenės vardiklis.

O čia kyla dar rimtesnis klausimas: jei absoliuti dauguma žmonių išsirankioję iš realybės jiems skaniausias razynkas ignoruos, kas liko, dalis jų virs savo sultyse, stiprindami vieni kitų tikėjimą tam tikra tiesa ir niekada neišgirsdami priešingų argumentų, tai kaip vis dėlto atrodys mūsų viešasis gyvenimas ir kas mus valdys?

Bandau įsivaizduoti Seime Super mamų frakciją, pateikiančią svarstymui įstatymo, reikalaujančio kiekviename rajone privaloma tvarka įsteigti po ekologiškų bulkučių kepyklėlę, projektą.

9 komentarai:

  1. Segmentacija padeda ištobulinti atskiras proceso dalis, bet "didysis paveiksliukas" darosi mažiau aiškus visiems.

    Man atrodo, aš nujaučiu, kad žmonės turi ir mechanizmą, kuris neleistų jiems segmentuotis į "aklus segmentus". Tai turėtų būti smalsumas ir tas pats noras įrodyti savo tiesą.

    Aš čia matau galimybę profesionaliems (galbūt) žurnalistams identifikuoti segmentacijas ir atidarinėti ryšio kanalus tarp jų.
    Tai neturėtų būti labai sunku, t.y. netgi lengva tai daryti kuriant "priešinančius" kanalus.

    Nežinau ar aš pats supratau ką čia parašiau, bet tuo pačiu dar prisiminiau "Monsters INC." multiką, kur energiją monstrai gaudavo iš neigiamų emocijų, o tik vėliau suprato, kad iš teigiamų (pvz. juoko) galima gauti kur kas daugiau tos energijos.

    Nežinau ar tai veiktų nemultike.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš manau, kad žmonės pamažu pavargo įrodinėti savo tiesą ir dabar daug mieliau tiesiog atsitveria nuo priešingos nuomonės.
      Ir iš dalies gal gerai, nes tai mažina konfliktų. Tik nesprendžia jų priežasčių. Tačiau klausimas, ar visi konfliktai gali būti išspręsti apskritai.

      Ir taip, aš irgi manau, kad jei tokia situacija įvyktų, pirma, keistųsi valdymo būdas, o antra, tie segmentai komunikuotų padedami kažkokių tarpininkų. Galbūt žurnalistų ar kažkokio jų atitikmens.

      Panaikinti
  2. Ateitis niekada nebus mums suprantama ir tuolabiau graži, nes žmogus pripratęs prie pastovumo ir mus dabar tik moko vis išnaujo išmokti kažką naujo, teks išmokti ir plyšelį pro kurį gauname informaciją, praplėsti. Žinoma visas tas segmentavimas labiausiai reikalingas didžiajam broliui, kad jisai liktų amžiams ir niekada nebūtų pajudinamas, man didžiausia problema tai kaip išgyvena žmonės iš 680lt per mėnesį, o ne "teisibės" ieškotojai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, kad pradėtume daug geriau gyventi ir daug daugiau uždirbti, jei nesėkmių priežasčių ieškotume sau po nosimi, o ne badytume į kokį tai Didįjį Brolį. :}

      Panaikinti
    2. Kartais po nosim tik tai, kad negali garbingai pragyventi iš sumos kurią uždirbi. Jei laikyti nesėkme kad dirbi piramidės apačioje tada taip, bet kažkas turi ten dirbti, kad piramidės viršus galėtų sakyti kad jie patys kalti kad yra apačioje.

      Panaikinti
    3. Jei negali pragyventi, ieškai, ką gali padaryti kitaip, ko išmokti, kaip kažką pakeisti. Nes niekas be tavęs to nepadarys. Bet tų, kurie yra apačioje, didžiausia problema ir yra būtent tai, kad jie nesijaučia patys su tuo susiję, o laukia geresnio gyvenimo iš kitur. Ir tuo naudodamiesi kiti jais manipuliuoja.

      Panaikinti
    4. Tiesa ieškai, bet kartais tau trūksta tiek daug, kad pakilti aukščiau. Tų kurie apačioje didžiausia problema yra tie kurie jais manipuliuoja ir yra aukščiau, bet taip jau tūkstančius metų. Aš nelaukiu geresnio gyvenimo iš kitur, aš tiesiog konstatuoju faktą, kad pirmas laiptelis mūsų visuomenėje yra nuleistas žemiau orumo ribos, o visi to orumo trūkumu kaltina patį žmogų kuris ant apatinio laiptelio. Gerai kad aš gaunu bent kažkiek daugiau nei minimumą ir galiu būti orus ir džiaugtis, kad nesu pačioje apačioje. Nors tiesa tai, kad kaltės pirmiausia reikia ieškoti savyje, o ne aplinkoje.

      Panaikinti
    5. Na šia tema tas pats Orvelas pasisakė, kad visos revoliucijos vyksta tarp dviejų viršutinių visuomenės sluoksnių, manipuliuojant žemiausiuoju, kuriam pažadama, kad tai jis valdys. Bet neturėdamas nei sugebėjimų, nei išsilavinimo, jis tiesiog savo aukomis nutiesia kelią į dviejų viršutinių sluoksnių susikeitimą vietomis, bet jo situacija nepakinta. Ar panašiai - labai seniai skaičiau.

      Tad taip, jei jau esi neišsilavinęs, tavimi manipuliuojama. Tą puikiai ir dabar matome visoje Garliavos istorijoje. Abiejose pusėse. Bet man vis dėlto atrodo, kad nėra tokio dalyko kaip vienareikšmis laiptelis, kuris apibrėžia, kur esi. Taip, jei gyventume gerovės valstybėje, galėtume užsibrėžti tikslą kaip visuomenė neleisti skursti niekam. Tačiau taip greitai nebus, vadinasi, belieka užsitikrinti tą orų gyvenimą. Mano pastebėjimu, tai nėra taip jau neįmanoma, jei tik nebijai kažką iš esmės savo gyvenime pakeisti... Kita vertus, ne man apie darbą kitus mokyti. :}

      Panaikinti