2012-11-17

Kaip žmonės savo istoriją po žeme kišo, o pakišę apraudojo

Mes Kaune turime tokį įdomų dalyką: pas mus ir šen, ir ten - visur miesto centre pilna atminimo paminklų: tarp Kauno miesto savivaldybės ir Muzikinio teatro plytinčiame skvere yra įamžintas Romo Kalantos atminimas, paėjėjus iki fontano ir palei buvusį Merkurijų ir būsimą Hilton viešbutį pasukus link Vienybės aikštės ir tada - kairėn, prieinamas paminklas nežinomam kariui, prie kurio dega amžinoji ugnis, o jei Laisvės alėja eini pro Soborą ir vėliau - palei gatvę, prieini Ramybės parką, kur paminklų jau nors vežimu vežk: ir kario motinai, ir partizanams - gal ir dar koks yra, tik nepamenu.

Jie visi man labai patinka. Man be galo mielas Ramybės parkas, kuriame kadaise buvo kapinės, man patinka, kad ten iš žolytės lyg grybai kalasi kryželiai, kad galima pasivaikščioti apie įamžintą mūsų istoriją. Labai patinka Kalantos memorialas, ant kurio galima pasėdėti, parymoti lyg ir su čia įamžintuoju, lyg ir pačiai. Patinka ir ta ugnis, nes prie jos jauku pasišildyti žiemą, be to, ją pamenu nuo pat vaikystės.

Man tai gyvos miesto vietos, kur įdomu nueiti, kur įdomu kažką veikti. Ir įdomu ne tik man: prie Kalantos susideginimo vietos dažnai vyksta šokiai, o va prie amžinosios ugnies žmonės būriuojasi per Kaunas Jazz koncertus naktį pasišildyti, o ne per toliausiai su riedlentėmis vasarą važinėjasi paaugliai. Taigi kauniečiai, ypač jaunieji, su savo istorija gyvena gražiai ir draugiškai, kaip ir priklauso visada lietuviškumu ir patriotiškumu besididžiavusio miesto gyventojams.

Bet, rodos, ne visi mano, jog tai teisinga. Štai šiandien aptikau tekstą, kuriame burnojama, jog studentai netoli minėtosios amžinosios ugnies drįsta gerti alų, o kiek seniau dėl šokių prie Kalantos memorialo piktinosi žinomas Kauno architektas Audrys Karalius. Buvo burbėta ir Kalantos paminklo autoriui, esą kas gi čia dabar - kas norės galės ant Šventos Lietuvos Istorijos Didvyrio Įamžinimo Vietos sėdimąją dėti.

Ir šitaip tai vienur, tai kitur kyšteli man asmeniškai pilkiausiu sovietmečiu trenkiantis grūmojantis kumštis, grasantis visiems, kurie drįsta prisiartinę prie Švento Atminimo Vietos nusišypsoti. Šie žmonės, gal šiaip neblogi, nori nužudyti mūsų istoriją, pakišti ją po žeme, tada įkalti kryžių, atsistoti ir laistyti jį ašaromis iki kol pasidarys bloga.

Juk kas gi buvo tas pats Kalanta, karuose žuvę kareiviai, partizanai? Jie visi buvo labai jauni žmonės. Ir greičiausiai ne tik jauni, bet ir nepraradę idealizmo jausmo, mat kitaip vargu ar būtų už kokius nors idealus padėję galvas. Kadangi pati dar nesu sukriošusi, manau, kad jei kokiomis aplinkybėmis padėčiau galvą dėl savo šalies ir mano atminimas būtų įamžintas, labai norėčiau, kad ten žmonės susirinktų švęsti. Velniai nematė - net ir prisigerti ir dainuoti po to, juk už jų teisę būti laimingais savo žemėje ir padėčiau tą nelaimingą galvą!

Dėl to visada vaikštinėsiu ir trepinėsiu laiminga apie tuos mūsų paminklus. Šokti nelabai moku, bet kai Mountainrock kolektyvas surengė koncertą Kalantos žūties metinėms paminėti, trypiau lyg už tėvynę toje jo susideginimo vietoje. Ir žvakutes degiojau. Ir buvo be proto linksma.

Ir tada turbūt pirmą kartą pajutau dėkingumą visiems, kurie prisidėjo prie to, jog galėtume laisvai sau gyventi ir linksmintis Laisvės alėjoje, Kaune, Lietuvoje. Tiesiog tas jausmas buvo kaip niekad tikras.

Todėl labai linkėčiau ir kitiems liautis bijoti savo istorijos ir savo numirėlių. Tai, jog juokiesi ar geri alų atminimo vietoje, visai nedaro tavęs nepagarbiu, kol nepažeidi elementarių viešojo elgesio taisyklių. Priešingai - visi jauni kauniečiai, kurie ateina šokti ir džiaugtis į visas tas atminimo vietas, daro istoriją gyvą - net jei šoka ar alų geria jie visai ne apie tai.

O pabaigai, labai gražūs žodžiai apie minėtąjį R. Kalantos monumentą, kuriuos radau ieškodama nuorodų šiam įrašui, ir kurių tiesiog negaliu nepacituoti:

Čia šoko mūsų Laisvė – jauna, laiminga, nevaržoma, kupina vilties ir svajonių. Viso to, už ką pasiaukojo R. Kalanta. Šoko jo bendraamžiai, nežinantys, kad prieš tris dešimtmečius ne tik nebuvo galima šokti Laisvės alėjoje: studentams prievarta nukirpdavo ilgus plaukus, svarstydavo posėdžiuose už džinsų ar platėjančių kelnių dėvėjimą, naktį galėjo paprašyti parodyti pasą... Jei tą vakarą jis, mūsų ir jų, šokančiųjų, bendraamžis būtų pažvelgęs iš Aukštybių, jo širdis būtų šokusi kartu – laisvos Lietuvos Laisvės alėjoje. 

1 komentaras:

  1. Na, ir pavargt reikia, kad pakomentuot čia. :D

    Mano nuomone, tai yra susiję su vis dar gaja kapų garbinimo kultūra. Kapas bene brangesnis už patį velionį. Tokia tarsi iškreipta tamagočio versija suagusiems - kas geriau susitvarkys, mandresnės skaldos ar smėliuko papils, o tas, žiūrėk, net žvakių neuždegė per Vėlines, oi gink Dieve, ką kiti pagalvos.

    Žinoma, viešų žmonių, jei galima juos taip pavadint atveju, kiek kitaip. Labai pravartu, kai žmogus numiršta laiku. Kaip koks Jamesas Deanas ar Cojus. O Elvis laiku nenumirė. Nors būt buvę geriau, kad laiku numirtų, nes tokiem kaip aš (o pasąmoningai ir ištikimiausiems jo gerbėjams), Elvis - tas šaunus jaunuolis, kuris nusipenėjo kaip paršas, vilkėjo juokingus kostiumus ir t.t. Vienžo, esmė tokia, kad labai šaunu ir lengva garbinti menkai pažintą žmogų. Menkai esu domėjęsis partizanų ar to pačio Kalantos pasaulėžiūra, bet, manau, kad daugelis would say some real shit nuo savęs, po kurio atkristų pusė garbintojų. Ir tai normalu yra.

    Ir toks mitologizavimas ar tam tikrų asmenybių, pavertimas ne tiek istorinėm asmenybėm, bet pakeliant į sulipdytų idealų lygmenį irgi esąs normalus - to valstybei bei gi žmonėms reikia. O šioj vietoj paantrinsiu Tau: bėda tik tame, kad tai, kas turėtų būt atspirtimi proveržiui (po velnių, jau virš 20-imt metų praėjo), yra vienas iš ramsčių kaltės prisiėmimui. Lyg senesnė karta jaustųsi kalti, jog žmogus esant tam tikrai sistemai, pasirinko tokį protesto būdą. Ir dabar bando atgailauti. O to priežastys irgi gana aiškios, na, bet tiek tos jau. :D

    Mindaugas

    AtsakytiPanaikinti