2012-11-07

Mėnesiena ir porinkiminis klaiktelėjimas


Prieš maždaug aštuonerius metus ant sienų ir šaligatvių atsirasdavo kreida rašyti užrašai - Maži mėnulio ežerai. Man yra sakę, kad atsirasdavo jie tik naktį ir tik per tam tikrą mėnulio fazę, tačiau nežinau, ar tai tikra. Kaip ir nežinau, ar šių užrašų pasekmė buvo šis eilėraštis, ar kaip tik atvirkščiai.
Man mėnesiena asocijuojasi ne tik su šiais užrašais, bet ir su lengvu (o gal ir sunkoku) klaiktelėjimu: lyg vaiduokliais baltais naktiniais marškiniais plevenančiais lunatikais iš H. Radausko eilėraščių ar "Meistro ir Margaritos" herojais psichiatrinėje ligoninėje, dūlinėjančiais mėnesienos apšviestais balkonais bei gailiai į ją žvelgiančiais.

O šiandien man į galvą atėjo toks makabriškas įvaizdis, nors, greičiausiai, nebe pilnaties padiktuotas: kad visi mes po rinkimų palikome šiokie tokie pablūdėliai.

Štai sėdėjau aš pirmojo rinkimų turo naktį ir jaučiau neapsakomą kartėlį, žiūrėdama į skaičiukus. Ir mėginau įsivaizduoti visus tuos runkelius, kurie nuėjo ir nubalsavo už Darbo partiją. Ir net ne balsą už kokį bambalį pardavė, o nuėjo ir nubalsavo savo laisva valia. Galvojau, kokie tai žmonės turėtų būti, vaizdavausi juos nepolitiškus, apkiautusius, neišsilavinusius. Vaizdavausi, kaip jie saldžiai parpia pažiūrėję savo šokių projektą per kurią nors mūsų televizijų iš vakaro ir visai net ir nesidomi, kas valdys Lietuvą ateinančius keturis metus. Ir tokia tad buvo mano realybė: joje visi protingi žmonės man sakė, kad gerai bus liberalai, gerai bus konservatoriai, girdėjau daug puikių argumentų už atominę elektrinę ir supratau, kad mes visi esame protingi, siekiame gero tikslo, o tie kiti yra kvaili ir nieko gero nepadarys.

Kitam rinkimų turui atėjus, aš neturėjau laiko karštligiškai spaudyti F5 (nežinantiems, šis mygtukas atnaujina duomenis naršyklės lange) ir graužti nagus, kad būtų nors kiek atitaisyta pirmojo turo skriauda, mat sėdėjau Drąsos kelio partijos rinkimų štabe. Buvau ten, kai vakarui prasidėjus ši partija drąsiai kalbėjo kalnus nuversią, o jos lyderė juokėsi, kad jei jos teta galinti eiti kaip lygi prieš ministrą, jie yra iš tiesų galingi. Buvau ten ir tada, kai po kelių valandų grąžydami rankas jie kaltino socdemus, konservatorius, Lietuvą, pedofilus ir visus kitus dėl to, kad antrajame ture sėkmė nenusišypsojo.

Ir tai buvo kita realybė: su savais didvyriais ir savais nedorėliais. Jie taip pat rodė nuoširdžias emocijas ir taip pat tikėjo, kad siekia gero, pačio geriausio tikslo, kad Lietuvoje yra pedofilų klanas su konservatoriais priešaky, išplėšusiais mandatus iš jų rankų, apgaule prasibrovusiais į valdžią, išrinktais bjaurių ir apkiautusių bailių lietuvių, kurie bijo permainų ir nedrįsta nieko keisti bei nori gyventi tame pačiame purve (beveik tais pačiais žodžiais persakyta mintis, kurią tą vakarą išgirdau daugybę kartų).

Dar yra visi tie, kurie liberalus vadina liberastais ir mano, kad ant jų kupros atjos visokios religinės, seksualinės ir tautinės mažumos, sugriaus jų Marijos žemę, išmindys rūtų darželį ir pakurs ten laužą iš smutkelių ir rūpintojėlių. Kad tam sutrukdytų, daro visokias eisenas ir paminėjimus, mat nieko daugiau į Seimą neišrinkti daryti negali (beje, kaip ir Drąsos kelio kompanija, jie šventai tikėjo, kad aišku pateks, o nepatekę kaltino didžiųjų partijų sąmokslą neduoti jiems pinigų).

Ir taip visi čia išvardintieji, įskaitant ir mane, esti nepatenkinti, nusivylę ir, ne gana to, mato labai aiškų priešą, pakišusį koją, bei kipšus to priešo palaikytojus, kuriuos piešia juodomis spalvomis.

Galų gale nelaimingi, greičiausiai, yra ir Darbo partijos rinkėjai, mat turi žiūrėti, kaip jų žinantį kaip lyderį skriaudžia konservatoriai, prezidentė, VRK, teisėjai, o tuoj pradės ir Konstitucinis teismas. Taigi, praėjus rinkimams laimingų, greičiausiai, nėra. Gal nebent socialdemokratų rinkėjai, tačiau jie man atrodo tokie nykūs ir nuobodoki žmonės, kad net sunku įsivaizduoti, kokie jie galėtų būti.

Ir vis dėlto - visi mes klajojame savo pamišėliškose realybėse, kur egzistuoja tam tikras įsitikinimas, autoritetingi žmonės, kurie tą įsitikinimą grindžia - vieniems tai ekonomistai, kitiems bobutė turguje, pati mačiusi ir girdėjusi visą tiesą apie Stankūnaitę (pokalbio, kurį nugirdau mikroautobuse, fragmentas), tretiems - kaimynė ar antroji pusė. Taip pat egzistuoja priešai, kurie mano, jog atvedinėja mus į protą, kai iš tiesų yra akivaizdžiausi idiotai.

Ir niekada, ak, niekada, greičiausiai, nepaaiškės, kuris iš šių mažų ar didelių ežerėlių yra tikras, o kuris - kreida nupaišyta pilnaties pasekmė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą