2012-03-26

Apie vyriškus gėrimus, bobas ir kitą brudą

Aš labai mėgstu burbėti. O kadangi ši akcija priminė man kai ką, dėl ko jau seniai pykstu, pamaniau, paburbėsiu.

Reikėtų į snukį duoti ne tik Švyturiui. Ir ne tik Taurui. Reikėtų už seksizmą dantis išmalti visai masinei alaus pramonei, nes bent jau Lietuvoje būti motera, kuri mėgsta alų, yra siaubinga. Štai keli argumentai.

#1: niekad negausi bokalo.
Na, nebent baigsis taurės. Nes gi jei jau mergaičiukė geria tokį baisų, nemergaitišką gėrimą, tai jį reikia įpilti nors į gražią tarytę, nes bokalas nedailus ir netinkamas jos gležnutėms rankutėms - dar pames, nagutį nusilauš!.. Todėl kokiame Čiliake užsisakius alaus, visada vyrui pakiš bokalą, moteriškei - taurę. Šildyk, merga, savo alų. Ir taip, žinau, dauguma firminės alaus taros, pvz čekiško alaus, yra būtent taurės formos. Na o kas trukdo paklausti abiejų prie stalo sėdinčiųjų, bene abiems taures atnešti? Nė velnio, negalima taip.


#2: "Litrą? Alaus litrą?"
Ne, kefyro. Keista, vyrų užsakomus litrus padavėjos girdi be didesnių trukdžių.


#3: tylėt, boba, apie alų.
Teko keliskart pastovėti už baro ir papilstyti alų atėjusiai vyriškos lyties faunai. Tokiais atvejais kartais ima ir užsimezga pokalbiai apie gėralą, varvantį iš krano. Išvada: moteris, kalbanti apie alaus skonį, yra ignoruotina. Nežinau, ar dėl baisaus netakto, ar kad galva errorų nemėtytų. Įdomiausia buvo, kai vienas pirkėjas tokioje situacijoje nutarė pajuokauti apie moteris ir jų alaus supratimą. Gavęs atgalios klausimą, kas gi jam čia nesueina, net sutriko, tirdamas mane lyg retą rūšinį eksponatą: boba ir alus? Neįtikėtina!

Dar vienas pastebėjimas. Dauguma panašios siauraprotės faunos neturi nė žalio supratimo apie gėralą, kurio maukimu taip didžiuojasi. Dauguma nepasakytų esminio skirtumo tarp šviesaus ir tamsaus alaus, nekalbant apie visas kitas subtilybes. Tiesą sakant, dauguma jų, matyt, maukia šį vyrišką gėrimą bambaliais, katrie, kaip žinia, būna rudi arba žali, tad ir spalvos, kitą kartą, gali nepastebėti. Svarbu kaina.

#4: visi baisūs alaus gadinimo produktai orientuoti į moteris
Vakar "Rimi" parduotuvėje bepirkdami alų užmatėme tokį bjaurų bjaurų padargą šio gadinimui: šiaudelius, prifarširuotus kažkokių rutuliukų, suteikiančių alučiui apelsinų, mandarinų, kramtomos gumos ir kitus puikius skonius. Spėkit, ar vyriškas veidelis šviesių plaukučių fone švytėjo virš alaus taurės(!), įsikandęs aną šiauduką? Būtų keista, tiesa?

Gi tik bobai gali šauti gadinti alų.  Bet gana gaila ir vyruko, nemėgstančio alaus, priversto jį gerti ir sumaniusio pasiskaninti tokiu būdu. Turbūt vargšelio lauktų visiškas pažeminimas padorioje "vyriškoje" kompanijoje?

Durna boba geria alų. Na ir kam jai tas bokalas, jeigu vis tiek laikyt nemoka?.. Išvis ten arbata, greičiausiai.


Išvada. Paprastai mane erzina visokie isteriški judėjimai už moterų ir žmonių (sic!) teises, bet prie šito prisijungsiu. Ir ne tik todėl, kad Švyturys pabrango, o Baltija vis pasipainioja skiesta, bet todėl, kad tai nuoširdžiai erzina.

P.S. Aš žinau, mieli vyrai, kad Jūsų esama mielų, nuostabių, draugiškų ir net jei linkusių pasišaipyti iš moteryčių, vis viena jas mylinčių ir alaus iš jų neatiminėjančių nei žodžiais, nei mintimis, nei darbais. Ačiū jums už tai.

2012-03-17

Cowbird: socialinis tinklas - boutique'as

Lažinuosi, apie Cowbird girdėję nesate.
Net jeigu jūs ne iš tų žmonių, kurie mano, kad socialinis tinklas = Facebook, na ir kažkada dar buvo toks MySpace, bet tai ir viskas, greičiausiai neteko susidurti su šiuo įdomiu reiškiniu, kurio paskirties, tiesą sakant, nupasakoti keliais žodžiais nepavyktų niekaip.

Pats Cowbird sako, kad yra skirtas pasakoti istorijoms ir jomis dalintis. Bet "istorija" - gan plati sąvoka ir neabejoju, kad jums, kaip ir man, prieš akis neiškyla joks gyvas ir aiškus vaizdinys, iš kurio tuoj pat tampa aišku, kas gi čia per (karvia)paukštis.

Cowbird savo esme primena Facebook užrašus, kuriuose galima papasakoti kažką apie savo gyvenimą, tuomet pasidalinti su draugais, kurie gali skaityti tai ar komentuoti. Arba tinklaraštį, kuriame iš esmės irgi pasakojate, kas gi jums nutiko ar kokia įdomi mintis šovė galvon. Cowbird pradėjus istoriją, galite prie jos pridėti po vieną skirtingos medijos kūrinį: vieną nuotrauką, vieną garso takelį, vieną tekso bloką. Taip pat galite pridėti veikėjus (savo artimuosius, kitus cowbird vartotojus - panašiai kaip Facebook, Twitter ar G+ galite kreiptis į kitą vartotoją), vietą ir etiketes (tag'us). Na o kaip duotomis priemonėmis pasinaudosite, jau jūsų valia: galite pridėti nuotrauką ir įkalbėtą pasakojimą, galite parašyti kelis sakinius ar ištisą romaną.

Nieko ypatingo? Tai jau taip. Tačiau kai pagalvoji, dauguma soc. tinklų savo esme atrodo gerokai pertekliniai ir nereikalingi: Twitter siūlo jums daryti tą patį, ką galite daryti tinklaraštyje ar Facebook, tik sukišę savo mintis į 140 ženklų, Pinterest, kaip jau išsiaiškinome, siūlo dar vieną paveikslėlių talpinimo servisą (nes jų internete labai trūksta, ar ne?). Nepaisant to, šie soc. tinklai klesti. Iš tiesų, Cowbird irgi savaip įkvepia, o jo specifinis formatas yra kažkuo patrauklus.

Viena iš to priežasčių yra Cowbird dizainas. Jei koks Facebook tiesiog pasistengia, kad dizainas jums nekristų į akį ir sutelkia dėmesį į tą savo firminę mėlyną spalvą (beveik galėtų užpatentuoti Facebook blue, būtų kaip kad Yves Klein blue...), tai Cowbird yra apgalvotas ir nupoliruotas, blizgantis ir prašmatus puslapis, kurio kiekvienas kamputis yra išgražintas, o kiekvieną komandą seka koks nors efektas (kas vietomis erzina ir blaško dėmesį, nes kai paspaudi ant istorijos, kurią nori skaityti, laukti, kol Cowbird prasuks tau kelis atsitiktinius pavadinimus tam, kad galėtų sustoti ties tavuoju ir jį prašmatniai užkrauti - užknisa). Tuo pačiu Cowbird labai paprasta naudotis ir jis, skirtingai nei tokie jo giminaičiai kaip Tumblr, neapkrauna kompiuterio taip, kad naršyklė ima dvėsti kas porą minučių.

Iš esmės Cowbird, kaip, veikiausiai, bet kuris naujas socialinis tinklas gana pilnoje rinkoje, nepasiūlo nieko naujo. Kaip jau minėjau, tai, ką galima atlikti su juo, iš esmės galėtumėte daryti savo Facebook ar net tame pačiame Pinterest, leidžiančiame po kiekviena nuotrauka patalpinti tekstą.

Tačiau atrodo, kad nauji socialiniai tinklai dabar bando išsirankioti virtualiojo pasaulio razynkas ir, nusičiupę po kokią vieną, padaryti iš jos naują projektą. Jei Pinterest "razynka" yra nuotraukų albumo perkėlimas į atskirą erdvę, tai Cowbird yra nuotraukos+komentaro arba dienoraščio+nuotraukos socialinis tinklas. Tokie reiškiniai, veikiausiai, sunkiai nukonkuruos universalias dalinimosi informacija platformas, tokias kaip Facebook, tačiau akivaizdžiai leidžia pasišildyti po vartotojų dėmesio saulute.

Galų gale, daug ką lemia auditorija. Jeigu Facebook įsivaizduojame kaip soc. tinklą, kuris tinka ir Amerikos prezidentui, ir keturiolikmetei paauglei, o į kokį Google+ bent jau Lietuvos mastu subėgo savotiškas virtualusis elitas, Cowbird yra emocionalus, kiek nostalgiškas, pirmiausia apeliuojantis į jausmus ir siūlantis jaukiai pasisėdėti nedidelėje kompanijoje bei pasipasakoti asmeniškas istorijas.

Jei dar reikia argumentų, kodėl tai socialinis tinklas - boutique'as, nepamenu, kad būčiau kur mačiusi tokią registracijos sistemą: jūs paprašote pakvietimo, tada gaunate laišką nuo puslapio administratoriaus, kuriame ne tik papasakojama, kas čia per reikalas, bet ir pasiūlomos kelios istorijos, kurias jums gali būti įdomu paskaityti. Taip pat siūloma būtinai parekomentuoti savo įdomius draugus, kurie galėtų būti autoriais Cowbird: jų savarankiškai pasikviesti taip pat negalite.

Kokių istorijų gi galima rasti Cowbird? Dalis jų mane, alergišką lėkštam sentimentalumui žmogų, erzina. Jie primena paveiksliukus, iš kurių juokiasi Gay Seal. Kita vertus, ten galima rasti štai tokių linksmų kažkieno gyvenimo gabalėlių, kurių skaitymas atrodo kaip visai neblogas laiko stūmimo būdas. Galima ten rasti ir šiek tiek fotožurnalistikos. Na o aš papasakojau istoriją apie... balandį.

2012-03-14

Piercing: been there, done that

Suprantu, kad leisdamasi į asmeniškas temas galiu užgriozdinti tinklaraštį visokia beprasme ir narcisizmu dvelkiančia informacija, kuri nelabai kam rūpi. Kita vertus, keista būtų rašyti tinklaraštį neatskleidžiant savęs ar save cenzūruojant, o mano interesai ir domėjimosi sritys yra labai jau įvairios ir nelabai ką bendra turinčios. Ir to neišvengsi, teks su tuo susitaikyti ir tiems keliems skaitytojams, kuriuos tikiuosi įsigyti.

Teks man leisti ir vieną gruboką svetimybę, bet su visa pagarba VLKK - piercingą vadinti auskarų vėrimu yra absurdas. Auskarai būna ausyse, o aš kalbėsiu apie ką tik nori, bet ne ausis. Lūpskarų vėrimą, jei visai konkrečiai, nes pasidalinti norėčiau savo patirtimi apie šį skausmingą malonumą: imuosi to dėl priežasties, kad gal mano įrašą aptiks kokia baisiai susirūpinusi savo maištingo paauglio įgeidžiais mama arba pats maištingas paauglys, besiruošiantis nusipirkti kateterį, atsisėsti vonioje prieš veidrodį, susikaupti ir...

Apie šį reikalą galima išgirsti arba tik juoda, arba tik balta: neteko girdėti žmogaus, kuris nupasakotų viską taip, kaip yra. Nepažadu, kad tai sugebėsiu ir aš, bet nors pamėginsiu.

Esu turėjusi piercingą du kartus - abu tai buvo lūpa, tik gan skirtingai. Pirmąkart vėriausi būdama nepilnamete, taigi, pagal viską, nelegaliai, nors ir salone (nepilnamečiui tam būtinas tėvų sutikimas). Tąkart teko jį išsiimti, nes grėsė ilgalaikėje perspektyvoje pamesti priekinius dantis (vėrusios moteriškės rankų būta labai kreivų). Antrą kartą vėriausi jį skersai apatinės lūpos, kas teoriškai galėjo nesugyti visai. Išsiėmiau prieš kiek daugiau nei savaitę, po trijų metų nešiojimo. Taigi, bendras mano stažas - apie 3 su puse metų.

Jei manote, kad piercingas yra baisiai kenksmingas dvasiškai ir fiziškai, o po jo gyvenimas baigiamas ligoninėje ir/arba darbo biržoje, esate neteisūs. Jei manote, kad tai mielas, neskausmingas, be galo stilingas ir neįpareigojantis dalykėlis, prilygstantis nagų priauginimui - irgi labai klystate. Tiesa yra kažkur per vidurį.

Ką tikrai svarbu paminėti - įsivėrus tokį dalyką, teks apsiprasti su skausmu. Jis tiesiog yra neatsiejamas nuo piercingo. Ir nekalbu apie vėrimo procesą ar savaitę po to. Kalbu apie ilgą gijimą, odos džiūvimą ir tempimą, užkabinimą už daiktų, plaukų ir drabužių, skausmą, kai išsiiminėjate. Tas skausmas nėra nepakeliamas ar keliantis diskomfortą (dažniausiai), bet jis tiesiog yra neatsiejamas nuo šio malonumo.

Ką irgi labai svarbu suprasti kalbant apie piercingą: tai nėra natūralus dalykas, kurį kūnas priima lyg savaime suprantamą. Jis niekad netaps jūsų kūno dalimi ir visada bus svetimkūnis, kurio gamta nenumatė beigi - nenumatė gydytojai, kaip, pavyzdžiui, implantų. Todėl kol turėsite piercingą, tol jūsų organizmas su juo kovos: intensyviai ar ne, matomu būdu ar ne - kitas klausimas.

Tad pagrindinis klausimas turėtų būti - ar verta kamuoti savo organizmą ir jį apkrauti ilgai gyjančia žaizda, o save - diskomfortu? Jei manote kad taip - pirmyn. Tiesa ta, kad piercingas, jei nekalbam apie ypač retas ir sunkias komplikacijas, neturi jokio šalutinio poveikio. Nuo jo nepūvama, nesusergama, neužsikrečiama. Jį išsiėmus lieka tik randas. Tad viskas, kuo rizikuojate paprastai yra tiesiog jūsų pinigai, kurie yra nemaži, bet juos sumokėti reikia.

Taip pat tai labai individualus dalykas. Jeigu jūsų draugė turi 3 centimetrų gelžgalį skersai sprando ar lūpos bei tvirtina, kad jausmas puikus bei neskauda ir baigia sugyti - valio jai. Bet tai VISIŠKAI nereiškia, kad jums aplink tokį gelžgalį neims juoduoti oda. Ir jeigu radote studijinę nuotrauką, kurioje matote žmones su be galo įmantriu piercingu keisčiausiose vietose (pavyzdžiui, ties dubens kaulais, vos virš kelnių juosmens), tai arba tie žmonės yra LABAI laimingi galėdami su tokiu dalyku gyventi patogiai, arba jie tyliai kenčia, arba įsivėrė prieš savaitę. Kalbant apie labai egzotišką piercingą, tai iš tiesų yra tiesiog laukimas, kol nebeištversi. Bet jeigu manote, kad verta išleisti apie šimtą litų tam, kad kelis mėnesius pasidžiaugtumėte nuolat skausmą keliančiu daiktu - kodėl gi ne. Tik turėkite galvoje, kad studijinės nuotraukos yra redaguojamos Photoshopu ir bent aš asmeniškai nesu gyvai mačiusi labai įmantraus piercingo, kuris atrodytų taip gerai, kaip atrodo nuotraukose. Mano pačios auskaras niekad neatrodė taip gražiai, kaip analogiškas lūpos piercingas atrodo štai šioje nuotraukoje.

Jau nekalbant apie tokius reikaliukus, kurie, kaip mano spėjimą patvirtino vienas piercingo meistras, yra absoliučiai nesugyjantys, taigi, galite pamiršti apie tokį grožį ilgiau nei kelis mėnesius. Verta? Nežinau.

Svarbu čia tiesiog tai, kad remtis kitų pavyzdžiais yra labai neprotinga ir spręsti turite patys. Aš pati visad laikiausi principo palaukti: jei noras lieka toks pat karštas praėjus trims mėnesiams ar pusmečiui, matyt, verta pamėginti. Todėl šiuo metu ir teturiu du randus, o ne keturiolika.

O jeigu dabar galėčiau grįžti tuos kelis metus atgal, ar viską daryčiau taip pat? Bandyčiau laukti 18 ir eičiau pas geresnį meistrą, kuris myli savo darbą ir jaučia už jį atsakomybę. Piercingą nepilnamečiui veriantis meistras nėra jo supratingas draugas, jis tiesiog nori daugiau pinigų ir neprisiima jokios atsakomybės, nes oficialiai galėtų būti už tai nubaustas. Todėl jei būčiau piercingo norinčio paauglio mama, nueičiau su juo ir įverčiau jam tą geležį. Kad nepadarytų to taip, kaip dariau pati ar dar blogiau - nepaprašytų draugų pažįstamo, kuris biškį yra vėręs ar nepasidarytų to savarankiškai. Žinau žinau, daug kam tai sugyja ir gerai baigiasi. Bet pasekmės gali būti ir labai liūdnos, o piercingas jų tikrai nevertas. Kai šokate gelbėti į ugnį savo artimojo, netekti nosies atrodo visai menka kaina, tačiau netekti jos dėl infekcijos po piercingo su adata namuose yra... Na atsiprašant.


P.S. Beje, piercingas smirda. Nejuokauju, tikrai smirda. Tą ir iš kitų girdėjau, ir pati iš dalies dėl to išsiėmiau. O smirda limfa arba tiesiog - žmogienos puvėsiu, gal dideli šašai ir sunkios žaizdos taip smirda. Įtariu, tas kvapas nereiškia nieko blogo, bet patys pagalvokit: žmogaus kūnas normaliai tokių kvapų neskleidžia.

2012-03-11

Pinterest: virtualus iškarpų sąsiuvinukas


Anglų kalba Pinterest paaiškinti galima labai greitai: virtual pinboard. Vis dėlto lietuviškoje realybėje nesu mačiusi tokio dalyko kaip pinboard ir apie tai įsivaizduoju tik labai abstrakčiai: toks prie sienos tvirtinamas dalykas, panašus į mokyklinę skelbimų lentą, skirtas pritvirtinti svarbius, brangius, įkvepiančius dalykėlius. Tai Pinterest ir siūlo.
 Bet šis tas šia tema man į galvą šauna ir iš lietuviškos realybės, ypač tai turėtų būti pažįstama mano kartai ar su ja reikalų turėjusiems: pamenate mergaičių iškarpų sąsiuvinius, pilnus garsenybių nuotraukų iš žurnalų? Rodos, esu šį tą panašaus mačiusi ir pas vaikinus automobilių tema... Kartais panašiai mamos klijuodavo į sąsiuvinius receptus ar naudingus patarimus ir panašiai.

Pinterest siūlo iš esmės tą patį, ką šie du vienas į kitą panašūs dalykai, tik virtualioje erdvėje: čia galite susikurti neribotą kiekį lentų savo pinams (arba iškarpų sąsiuvinukų), juos pavadinti, apibūdinti, tada, naudodamiesi gana paprastu ir patogiu įrankiu, įkėlinėti į atskiras lentas jums patikusius vaizdus.

By A. Wood
Nors paveikslėlyje nurodytas teiginys nėra visiškai teisingas (čia skelbiama, kad moterys sudaro 59% Pinterest vartotojų - tiesa, formuluotė apima tik tam tikrą moterų dalį, tad lieka neaišku, ar tik tokios moterys ten lankosi, ar kitos į tuos 59% neįeina), vis dėlto permetus akimis Pinterest turinį tampa aišku, jog virtualus iškarpų sąsiuvinis tematika panašus į popierinius: čia vyrauja mada, receptai, interjero detalės, "pasidaryk pats" niekučiai ir panašūs "moteriški" dalykai.

Pirma mintis, šovusi galvon, kai išvydau Pinterest, buvo maždaug tokia: kam internetui dar vienas dalinimosi paveikslėliais servisas? Vis dėlto, lyginant su konkurentais (man žinomi būtų Tumblr ir Weheartit), Pinterest turi šiokių tokių privalumų. Tumblr jis lenkia komentarų po paveikslėliu galimybe ir tuo, kad net daugybę kartų "repininus" paveikslėlį, išsaugomas originali nuoroda į šaltinį - Tumblr ją labai lengva pašalinti kaskart persispausdinant į savo tinklaraštį. Lyginant su Weheartit, aktuali išlieka ta pati galimybė komentuoti ir realus nuotraukų srautas, šiek tiek pažangesnis nei esantis Weheartit. Be to, ne toks rožinis puslapio dizainas šiek tiek praplečia potencialią auditoriją. Tumblr, tiesa, turi didesnį komunikacijos pasirinkimą: Pinterest nesuteikia galimybės bendrauti asmeninėmis žinutėmis, talpinti klausimų ir atsakymų viešai ir taip toliau. Kita vertus, jis perkelia akcentą nuo nuolatinio srauto, prie visumos: tai yra, jei Tumblr, o ir nemaža dalis tinklaraščių bei kitų virtualiųjų socialinių tinklų yra paremti nuolatiniu naujienų skelbimu ir susitelkia į srautą, Pinterest skatina kurti archyvą, kur seniau priklijuoti paveiksliukai yra tokie pat svarbūs kaip nauji.

Pinterest, nors dar labai jaunas ir prieinamas tik su pakvietimais*, jau spėjo susilaukti nemažai įvertinimų virtualioje erdvėje ir apskritai, skaitant jo recenzijas, kyla įspūdis, kad jis lyg naujas kietas vaikis mokykloje: mažai kas su juo šnekėjosi, ne visi yra tikri, kuo jis toks šaunus, bet niekam nekyla dvejonių, kad jis tikrai šaunus. Ar vaikis išliks šaunus laikui bėgant, pamatysime, tačiau Pinterest jau gali pasigirti net ir pirmuoju nesusipratimu (skandalu pavadinti neišeina, nes praėjo per tyliai), mat "pragyvenimui užsidirba" keisdamas kai kurias nuorodas taip, kad šios rodytų į prisegtą daiktą parduodančias parduotuves. Kitaip tariant, randate kažkur internetuose gražią lempą. Prisisegate prie savo lentutės Pintereste, 101 žmogus pamato, palaikina, tada persisega prie savo lentos, tada pamato dar 100 žmonių ir staiga brakšt - ant jūsų lempos kampo atsiranda kaina, o paspaudę galite ją įsigyti. Taip netyčia tampate reklamos įrankiu, už ką pinigėlius pasiima Pinterest.

Žinoma, ši socialinių tinklų rinkodaros problema - sena kaip... virtualieji socialiniai tinklai. Ir galvojant apie panašias diskusijas, matyt, greičiausiai prieš akis stoja Facebook, kuris nuolat gauna per kuprą už nemeilę savo vartotojams. Kol kas įdomiausiai idėja, kurią temo girdėti šia tema - kad Facebook turėtų mums mokėti už tai, kad uždirbame jam pinigus. Man čia kyla asociacija su melžiamomis karvėmis. Aš ne ūkininkė, nė karvės iš arti padoriai nesu mačiusi, bet va ką man pasakojo: šiuolaikinės melžimo mašinos yra padarytos taip, kad karvutės norėtų būti melžiamos: kai jos ateina "nusimelžti", gauna kažką skanaus paėsti, be to, visas procesas atliekamas neskausmingai ir maloniai bei greitai, todėl karvutės noriai eina melžtis pačios. Karvutė laiminga, nors yra apvagiama - iš jos paimamas pienas. Kita vertus, karvutė už tai kažką irgi gauna (skanėstą ir palengvėjimą tešmenyje). Kam iš to daugiau naudos? Žinoma, kad melžimo aparato savininkui. Bet ar pati karvė apsitarnautų tokia pačia kokybe, jeigu nebūtų aparato? O gi ne.

Rodos, panašia schema veikia ir socialinių tinklų rinkodara: duoda mums morką, kad leistumėmės melžiami ir neštume pelną. Vis dėlto ant melžimo aparato užlipame patys, savo noru, o nuosavo Facebook irgi nesusikonstruojame, tad ar turime teisę į pretenzijas? Vieno atsakymo čia nėra.

Taip pat Pinterestest man įdomus tuo, kad labai puikiai atliepia vieną medijų teoretikų senokai keliamą idėją, kurią paskiausiai perskaičiau Lev Manovich knygoje "Naujųjų medijų kalba": naujosios medijos atkartoja senąsias, jas patobulindamos. Sakyčiau, Pinterest yra puikus to pavyzdys. Bet tai jau kita istorija, reikalaujanti atskiro įrašo, kuris, manau, bus.

* Jei norėtumėte pakvietimo, kokiu nors būdu palikite man savo elektroninį paštą - mielai padėsiu.

Papildymas, kuris šiek tiek keistų visą pranešimo toną, bet tegu lieka pabaigai, kaip gardi vyšnaitė skaitantiems vėliau. Pasirodo, Pinterest biografiją temdo dar vienas šešėlis, ačiū už nuorodą G+ komentaruose, atvedusią štai čia, o iš ten, į originalų tekstą, pateikiantį štai tokią išvadą: Pinterest, mainais už tai, kad galite naudotis juo, palieka jums netik atsakomybę už autorinių teisių pažeidimus, kuriuos padarysite prisiklijuodami kažką savo lentutėje, bet ir įpareigoja traukti iš bėdos jų sėdimąją, jeigu kiltų teisinės problemos. Žodžiu, šis socialinis tinklas, tęsiant karvutės metaforą, ne tik ima jūsų pienelį mainais už morką, bet mainais už tą pačią morką dar ir užstatė jus kreditoriams kaip paskolos už melžimo aparatą atidavimo garantą.

2012-03-09

Intro

Mano santykiai su tinklaraščiais komplikuoti.
Nežinau, kiek skirtingų svetainių juos kūriau ir kiek pavadinimų rašiau, bet jų buvo tikrai daugiau nei pirštų ant rankų. Aš jų su užsidegimu imdavausi, rodos, rasdavau skaitytojų, tuomet, užėjus darbymečiui ar priešingai - tinguliui, apleisdavau ilgam ir dažniausiai po to nebegrįždavau, nebepatenkinta jų išvaizda ir/arba turiniu - gal ir dar kažkuo.
Žinoma, kaskart pradedant iš naujo atrodo, kad šįkart viskas bus kitaip. Tad jei pasakysiu, kad jaučiuosi savo ir tinklaraščių santykius išsiaiškinusi ir pasiryžusi pradėti rimtai rašyti, matyt, mano pasakymas bus nieko vertas. O kaip yra iš tiesų parodys laikas.

Tačiau šįkart nors pradėjau ne nuo beperstojo malimo liežuviu, o nors nuo apsikuopimo smėlio dėžėje, kurioje planuoju įsikurti: rodos, Blogger kol kas yra vienintelė tinklaraščiams skirta erdvė, neužknisusi manęs po penkių minučių (kaip kad buvo su blogas.lt) ar penkių dienų (wordpress.com). Net pasivarginau ir sugalvojau pavadinimą - nei užrašiau bet ką, nei ištraukiau jį iš pirmo gražiai skambėjusio albumo pavadinimo savo kompiuterio muzikos kataloge. Jį, greičiausiai, reikėtų paaiškinti.
Pradėkime nuo to, kad varnos yra tokie įdomūs paukščiai. Jos atrodo juokingai orios, kažkokios netvarkingos, komiškos, bet kartu visai simpatiškos. Man labai patinka varnos. Negana to, ar dėl mano kumpos nosies, ar dėl kokių kitų panašumų, kažkada jaunystėje naudotas slapyvardis JuodaVarna, rodos, man prilipo tiek, kad net dabar seniau pažįstantieji pašaukia mane Varna. Na ir gerai - pamaniau: jei jau varna, tai varna. Būsiu ja ir geruoju.

Varnų lizdas, savo ruožtu, yra toks netvarkingas darinys, aptinkamas senuose aukštuose medžiuose, paprastai lydimas pamišusio karkimo. Atitinkamai vadinamos netvarkingos plaukų krūvos ant galvos. Manau, ši lizdo koncepcija puikiai atitinka varnišką prigimtį. Be to lyg tyčia, aš labai mėgstu prisikarksėti. Rodos, visos didžiausios mano problemos gyvenime buvo dėl ne vietoje ir ne laiku pasakytų dalykų. Neklauskite, tikiuosi, nepasikartos.

Bet kas tiesa, tas tiesa: karksėti aš mėgstu. O kad jau susisukau tam reikalui lizdą, bandau pasižadėti pakarksėti apie medijas, internetus, žurnalizmus, traukinius, senamiesčius ir visa kita, kas pasirodys nors kiek verta apkarksėti.