2012-06-23

Referendumų šišas

Referendumas yra toks dalykas, kuris, rodos, tiesiog sukurtas tam, kad juo būtų manipuliuojama. Pirma, tai labai protingas žodis, nuduodantis, kad kalba eina apie rimtus dalykus. Antra, jo reikšmė pakankamai paprasta, kad ją įsikirsti sugebėtų kiekvienas vos prakutęs pilietis - taip pat ir tas, kuris niekada gyvenime nėra atsivertęs Konstitucijos ir tik labai miglotai supranta, kas tai per daiktas. Trečia, referendumas kvepia idealia ir išsvajota demokratija, žodžio laisve, galimybe kiekvienam išsakyti savo nuomonę - žodžiu, tai dalykas, kuris tiesiog iš principo negali būti blogas.

Sudėjus visas šias aplinkybes turime štai ką: referendumai ima lyg grybai po lietaus dygti kiekvienu klausimu, kuris tik gali šauti į galvą. O kadangi šiuo metu kaip tik artėja rinkimai, jie dygsta net grybams fantastišku greičiu, mat politikas, vien pavartojęs šį žodį, jau atrodo šiek tiek geresnis. Matote, jis nori žodžio tautai. Iš tiesų, inicijuodamas referendumą, negali nieko prarasti, mat net jei referendumo tema bus Stalino atminimo reabilitavimas, visada galėsi pasakyti, kad tu tai ne, tu tik šiaip - nori tautos balso svarbiu klausimu.

Tačiau šis didžiai puikus dalykas turi kelis trūkumus. Pirma, jam reikia 300 tūkst. parašų. Antra, jam reikia kokio nors gana svarbaus klausimo.

Su pirmu trūkumu politikai jau mėgina kovoti: Seimui buvo pateiktas siūlymas sumažinti šį skaičių trigubai - iki 100 tūkst. Planas, laimė, neišdegė. Kiek vėliau pasiginčysiu su E. Lementausku, kodėl taip jam ir reikia, o dabar grįžkime prie antrojo trūkumo. Pasisekė tiems, kurie reagavo anksti ir nusigriebė iš tiesų nors kiek referendumo dvasią atitinkantį AE klausimą*. Tačiau visiems kitiems tenka gerokai pasukti galvas, kad rastų klausimą, kuris bent iš pirmo žvilgsnio primena vertą trukdyti visus Lietuvos gyventojus ir mėtyti jų mokesčiais sumokėtus pinigus.

Aš negaliu suprasti, kodėl namų šeimininkei, staliui, na ar net man, komunikacijos, o ne energetikos ar bent ekologijos diplomą turinčiai (taip, jau turinčiai), turėtų būti suteiktas žodis energetiniu klausimu. Bet aš galiu suprasti, kad reikalas svarbus, lems mūsų kaip tautos ateitį ir kad visuomenė jaučiasi įsitempusi, matydama tokį milžinišką sandėrį, vykstantį kaip ir be jų žodžio. Tad tebūnie.

Tačiau ne per seniausiai gražiausias iš Gražulių su 48 ne ką prastesniais draugais pasiūlė tokį Seimo nutarimo projektą dėl referendumo Konstitucijai keisti, mat, kaip žinote, gėdingai neatvykęs į reikiamą posėdį jis prapylė galimybę padaryti Lietuvai dar didesnę gėdą pasaulyje ir svarbiausiame valstybės dokumente įteisinti diskriminaciją.

Tad Gražuliui paliepus, jei Seimas tik panorės ir nubalsuos, mes kilnodami rankutes spręsime žmogaus teisių klausimus. Visa tai stebėdama pagalvojau, kad gi pasitaikius reikiamoms aplinkybėms, būtų įmanoma atimti balsavimo teisę iš vyrų ar moterų. Geriau iš moterų, nes tai irgi pagal tradicijas - juk senovėje bobos sėdėjo savo vietoje, nekėlė balso, valstybių nevaldė ir alaus taip pat tikrai negėrė.

O šiaip, jeigu teko matyti filmo Dogvilis antrąją dalį, ten buvo epizodas, kur pagrindinė herojė moko juodaodžius vergus demokratijos ir jie balsuoja, kiek valandų turėtų rodyti laikrodis. Vėliau, dėka šio balsavimo, ji nespėja laiku grįžti pas tėvą ir lieka minėtame ūkyje, o fone skamba pasakotojo mintis, kad gal vis dėlto demokratiškai balsuoti už tai, ką rodo laikrodis, ir nebuvo pati geriausia mintis.

Ne pati geriausia mintis yra balsuoti ir už žmogaus teises, bet pašvilpk tu visokiems gražuliams...

Taigi, šalia šio absoliutaus siauraprotiškumo turime ir absoliutų populizmą: šiandien mačiau parašiukų referendumui dėl Seimo narių mažinimo rinkėjus. Kaip ir Gražulio atveju, kyla klausimas, ar Lietuvoje tikrai nėra didesnių problemų? Tikrų tikriausiai? Gal nors valdininkų atlyginimai? Va čia susimąstyčiau, ar parašą padėti, bet siūlyti mažinti Seimo narių skaičių gali tik visiškai demokratijoje pasiklysdęs žmogus.

Priminsiu, kaip renkamas Seimas. Per rinkimus, savo vienmandatėje ar daugiamandatėje apygardoje jūs renkate save Seime atstovausiantį žmogų. Šis žmogus, deleguotas jūsų balsų, atstovaus jus, Lietuvos piliečius, ateinančią kadenciją. Jeigu atstovų skaičius sumažės, tai reikš, kad vienas politikas ims atstovauti daugiau žmonių. O tai, kaip ir mokyti didesnę klasę - sudėtinga. Žinoma, visada egzistuoja problema, kad išrenkamas žmogus, kuris atstovauja tik save. Tačiau sutikite, kad tai lemia tik rinkėjų balsai, todėl galbūt gera mintis būtų daugiau domėtis ar į rinkimus kitą kartą apskritai ateiti.

Be to, sumažėjęs Seimo narių skaičius neužkirs kelio į valdžią konservatoriams, socdemams ar Darbo partijai - kad ir kurie jums nepatiktų. Šios partijos vis tiek gaus savo balsų skaičių ir vis tiek jų lyderiai Seime bus. Tai net nelabai pakeis partijų proporcijas, nes mandatai bus dalijami taip pat procentiškai. Tačiau tai gali pakeisti šansus į Seimą patekti naujiems veidams - žmonėms, kuriuos palaiko bendruomenė, kurie dar tik pradeda savo politinį kelią, ir taip toliau. Nes arba jie bus priversti varžytis didesnėse apylinkėse (sumažinus Seimo narių skaičių, ir apylinkių reikės mažiau), arba partijos sąraše brūkšnys bus braukiamas anksčiau, taip atmetant toliau sąraše esančius žmones. Pataisykite, jei klystu, politika tikrai nėra mano geriausiai išmanoma sritis.

Tad realiai toks sprendimas tik sumažintų demokratijos, o ne jos padidintų. Tačiau liaudis galėtų jaustis nubaudusi seimūnus. Nors iš tiesų būtų nubaudusi save.

O galiausiai, man visas šitas referenduminis šišas atrodo tik dar vienas signalas, kad mūsų žmonės demokratiją supranta iškreiptai ir siauraprotiškai. Jie išsirenka politikus, kurie juos turėtų atstovauti, o po to spirga, kad spręsti leistų jiems, nes išrinktais atstovais nepasitiki. Jie bijo patikėti sprendimus žmonėms, kuriuos delegavo save atstovauti, bet mano, kad patys turi kompetentingą nuomonę visais gyvenimo klausimais. Negana to, laiduoja, kad šią nuomonę turi visi Lietuvos gyventojai, iš kurių 9% nėra baigę vidurinės mokyklos.

Todėl ačiū tiems, kurie sugalvojo tą 300 tūkstančių ribą. Todėl, kad jeigu klausimas būtų iš tiesų labai labai svarbus ir iš tiesų labai labai aktualus - toks, koks ir yra vertas referendumo - tuos 300 tūkst. parašų surinkti sunku nebūtų.

Tačiau reikia nepamiršti vieno dalyko, kurį ne per seniausiai perskaičiau kažkokioje politinės komunikacijos knygoje: visuomenė veiksmingai gali pati spręsti tik klausimus, kur reikia taip/ne atsakymo. Jokie "taip, bet ...." ar "10 % didinti X ir 15 mažinti Y" klausimai taip sprendžiami būti negali. Tuo tarpu Seimo narių skaičius ir AE statyba yra būtent tokie kompleksiniai klausimai, kur svarbus kiekvienas skaičiukas, kiekviena aplinkybė ir negalima jų sudėti į "taip" ir "ne". Jau nekalbant apie balsavimą prieš žmogaus teises.

O pabaigai - tai, ko dar niekad nedariau. Dainelė.

My Land (Willkommen in Deutschland) by Die Toten Hosen on Grooveshark

Apskritai nemėgstu politizuotos muzikos, bet Die Toten Hosen sugeba dalykus pasakyti kažkaip nuoširdžiai, neužknisančiai ir teisingai.

* tuo nenoriu pasakyti, kad tie, kurie inicijavo parašų rinkimą ar renka parašus šiam ar kitam referendumui būtinai reklamuojasi, daro tai nenuoširdžiai, yra šališki ir žiūri sau naudos. Tikiu, kad nemaža dalis piliečių renka parašus referendumams dėl to, kad jiems nuoširdžiai rūpi jų šalis ir už tai juos gerbiu, net jeigu nepritariu konkretaus referendumo idėjai.

2012-06-17

Virtualūs rožiniai akiniai realybei koreguoti

Vienas didžiausių galvos skausmų, susijusių su naujosiomis medijomis, yra auditorijos išsiskaidymas. Tai praktiškai įsivaizduoti labai lengva net ir prisiminus savo šeimos laisvalaikį 10-15 metų anksčiau ir dabar. Prieš 15 metų visa šeima susėsdavo savaitgalį prie televizoriaus ir kažką žiūrėdavo visi drauge. Reikėdavo ne tik rasti mažiausiai užknisančią laidą, bet dar ir susitarti, kas gi yra mažiausiai užknisanti laida. Ne veltu, rodos, psichologijoje yra tirtas visas televizoriaus pultelio kaip galios sibolio fenomenas...

Taigi, dabar kiekvienas šeimos narys įsitaiso prie savo kompiuterio ar kito informacijos gavimo prietaiso ir ne tik neturi tartis su kitais šeimos nariais dėl to, ką matys, bet ir derintis prie naujienų tiekėjų.

Tai reiškia, kad jeigu būtumėte norėję mano šeimai ištransliuoti kokią reklamą ar svarbų pranešimą prieš 15 metų, jums būtų tereikėję imti ir tai padaryti per kurią nors iš kelių televizijų penktadienio vakarą. Tačiau jeigu norėtumėte mus pasiekti dabar, greičiausiai tektų užsisakyti reklamą bent 5 skirtingose svetainėse. Ir tai niekas negarantuotų, kad į naršyklę nesumesta kokia reklamas gaudanti programėlė...

Jei nudžiugote ir jau esate pasirengę špygomis badyti netikėlius reklamos užsakovus, šaukdami, kad taip jiems ir reikia, kad baigėsi tie laikai, kai žiūrėdami gerą filmą penktadienio vakarą kas 10 minučių gaudavote eiti valgyti sumuštinio, nes prasidėdavo reklama, neskubėkite. Mat kalba eina ne tik apie reklamą, o apie absoliučiai bet kokią informaciją. Naujos technologijos mums suteikia visus įrankius ignoruoti dalį realybės ar, jei labai panorėsime, ir ją visą.

Tą pastebėjau pati visai neseniai nusprendusi pasiieškoti naujų žmonių Facebook srautui pagyvinti, todėl užsiprenumeravau visų nors kiek žinomų visuomenės veikėjų, kurie pakliuvo po ranka ir prenumeratos funkciją yra aktyvavę, atnaujinimus. Tuo metu tikrai nesigilinau, kokios yra prenumeruojamųjų žmonių pažiūros.

Per porą dienų pastebėjau, kaip smarkiai pasikeitė mano FB naujienų srautas ir kiek daug jame atsirado dalykų, kurių anksčiau ten nebuvo, pavyzdžiui, jei ne keli nauji violetiniai persekiojamieji, nė nebūčiau mačiusi to iš žvakučių sudėto užrašo "Tiesos", kuris šį savaitgalį atsirado Kaune. Nuorodos iš principo nedėsiu.

Ir, žinoma, to nepamačiusi nieko neprarasčiau. Nebent tik pajautimą, kaip sėkmingai galima save izoliuoti nuo dalies informacijos to nė nepastebint. Iš tiesų visas internetas yra prikištas funkcijų, leidžiančių turinį filtruoti ar blokuoti: pradedant susitikti siūlančiais turkais Skype, baigiant reklamomis naujienų svetainėse. Žmonių dėliojimu į lentynėles užsiėmė Google +, o netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir Facebook, kuris dabar leidžia korektiškai išlaikyti erzinantį žmogų drauguose, nematant jo publikuojamos informacijos.

Tiesa, informaciją rinktis buvo galima ir anksčiau - perjungiant kanalą ar radijo stotį, renkantis savo nuomonę atliepiantį laikraštį (tyrimai rodo, kad žmonės linkę tai daryti), tačiau gaudamas naujienas per masines informavimo priemones vis viena esi priverstas bent ausies krašteliu išgirsti priešingą nuomonę ir jos argumentus. O dabar įvairiapusė, konfliktiška ir kartais erzinanti informacija tampa ne kasdienybe, o beveik tikslingai siektinu dalyku, kurį gauni, tik jeigu tikrai to nori. Tačiau kas to gali norėti?

Pirmiausia, žinoma, visi žmonės, į viešosios diskusijos reikalą vienaip ar kitaip įkišę pirštus: žurnalistai, apžvalgininkai, visuomenės veikėjai, politikai ir politiškai aktyvūs žmonės. Tiesa, žvelgiant į reikalą Garliavos įvykių kontekste tampa akivaizdu, kad ir tai toli gražu ne visad tiesa, nes tiek politikai, tiek visuomenės veikėjai - kartais net iš tiesų galvoti žmonės - atriboja save nuo bet kokios jų tikėjimą vieno ar kito žmogaus kaltumu ar nekaltumu paneigiančios informacijos. Ir diskusija čia jau senokai nebevyksta.

Galbūt išgirsti priešingos nuomonės argumentus taip pat įdomu nedidelei išsilavinusių pilietiškų žmonių grupelei, sekančiai visas aktualijas ir savo pažiūras tikrinančiai faktais.

Tačiau visiems kitiems tai nė motais. Žmonėms patinka, kai jiems pritaria. Jie nenori girdėti priešingos nuomonės. Kartais jie nenori girdėti jokios nuomonės, tik užsidaryti savo mažyčiame pasaulėlyje.

Pavyzdžiui, jei esate klajoję po Tumblr tinklaraščių platformos tyrus, turėjote užtikti bent vieną problemišką paauglį ar paauglę, rašančius tinklaraštį apie kokią nors savo problemą ir už tai vertinamus ar net gerbiamus ir sekamus. Visa tai nuėjo taip toli, kad Tumblr kūrėjams teko papildyti svetainės taisykles punktais apie savęs žalojimą propaguojančių tinklaraščių draudimą. Tai puikus pavyzdys, kai norint galima ne tik atkirsti save nuo išorinio pasaulio, bet ir susikurti sau atskirą realybę iš priimtinų aspektų.

Tai labai jaučiama ir Lietuvos politikų Facebook puslapiuose: kiek teko stebėti, retai ten vyksta iš tiesų produktyvios diskusijos, kurias iš tiesų galima būtų pavadinti nauja demokratijos forma, kuomet valdantieji tiesiogiai bendrauja su savo rinkėjais. Dažniau tai tėra tik aklas bliovimas ar naujienų svetainių komentarų lygio diskusijos, kuriose taškomas emocijomis ir įžeidimais, o faktai ir jais paremta pozicija - maloni išimtis iš nemalonios taisyklės.

Tad ten susidaro situacija, kai visi rašydami tik stiprina vieni kitų poziciją, nes visi diskutuoja būdami vienoje barikadų pusėje. O bet kokia priešinga nuomonė arba nuleidžiama negirdomis, arba tiesiog užbombarduojama ilgais tulžingais komentarais, į kuriuos atsakinėjant greitai nusvyra rankos net aršiausiam foruminiam troliui. Puikus to pavyzdys - N.Puteikio puslapis.

Labai taikliai apie tai savo komentare šiandien rašo ir R.Valatka:
Vis dar iš įpročio keikdami įprastą žiniasklaidą už sensacijų vaikymąsi, virtualybės abatai nebepastebi, kad patys jau ne šiaip vaikosi sensacijų, o gamina jas patys ir konvejeriniu būdu. Nes  „draugai“, negavę įprastos dozės, gali atsikvošėti. Neduok, Dieve, gali susimąstyti ir imti aiškintis, kaip ten buvo iš tikrųjų.
Vienose celėse dar bandoma gintis užsidarant nuo likusio pasaulio – siuntinėjant vieni kitiems vaizdelius iš dobiliukų pievos ir vaikiškas gerąsias naujienas. Bet tai laikina.
Juoda radikalaus idiotizmo dėmė plinta iš panika dvelkiančių celių, kurios zvimbia kaip sukiršintų bičių spiečius. Valdžia totaliai bloga, valdymas nesąmonė, visi ten prie lovio vagys, teisėsauga korumpuota, nes valdo pedofilų klanas, prezidentė irgi parsidavė, o mes jai šast ir atkeršijom žemyn lekiančiais jos reitingais, tegu žino.
Vis dėlto man įdomiau, kas bus toliau. Nes Garliavos įvykiai, kad ir kaip tai dabar atrodytų neįtikėtina, kažkokiu būdu praeis kaip atėję, tuo tarpu vis daugiau televizorių rymos nebylūs, o žmonės masiškai užsidarinės tose virtualiose celėse, kur informacija patenka pro siaurą, paties pasirinktą plyšelį.

Panašu, kad jeigu reikalai judės ta linkme, kokia juda dabar, nebeliks bendrų dalykų, apie kuriuos galėtume kalbėtis. Liks daugybė nedidelių virtualių grupių, susivienijusių kokiu nors pagrindu. Dalis tų grupių, žinoma, susikerta - juk vienas žmogus gali turėti daugiau nei vieną jam svarbų socialinį vaidmenį gyvenime. Vis dėlto liks nemažai žmonių, kurių nevienys niekas, nes būtent viešojoje erdvėje vykstančios problemos yra vienintelis bendras visuomenės vardiklis.

O čia kyla dar rimtesnis klausimas: jei absoliuti dauguma žmonių išsirankioję iš realybės jiems skaniausias razynkas ignoruos, kas liko, dalis jų virs savo sultyse, stiprindami vieni kitų tikėjimą tam tikra tiesa ir niekada neišgirsdami priešingų argumentų, tai kaip vis dėlto atrodys mūsų viešasis gyvenimas ir kas mus valdys?

Bandau įsivaizduoti Seime Super mamų frakciją, pateikiančią svarstymui įstatymo, reikalaujančio kiekviename rajone privaloma tvarka įsteigti po ekologiškų bulkučių kepyklėlę, projektą.