2012-07-27

Lietuviško studentavimo ypatumai

Visiems tiems, kas šiemet nusprendė stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, šiandien yra visai svarbi diena - jie sužinos, o dauguma jau sužinojo, ar įstojo mokytis ir kur. Didelė dalis jų įstojo nelabai žinodami, kur tiksliai ir ką ten mokysis. Kai kurie per rugsėjo pirmąją pirmą kartą sužinos, ką reiškia jų specialybės pavadinimas.

Nemaža dalis per pirmąjį pusmetį supras, kad ne ten pataikė. Todėl, kad nežinojo, jog nebaigę magistrantūros dirbti pagal specialybę iš viso negalės, todėl, kad tikėjosi ne to, ką gavo ar todėl, kad studijų programa, į kurią įstojo, yra marketinginis universiteto triukas, vilioti egzotikos ieškančius studentus. Dar nemaža dalis įstojo tiesiog ten, kur stoja visi ir per tuos ketverius metus taip gerai ir nesupras, kodėl mokosi čia, o ne kitur.


Dalis nesupras, kodėl čia ir dėl to, kad, įtikėję, jog tai ne jų nosiai, į savo svajonių specialybę stoti nė nemėgino.

Jie ilgainiui nustos vaikščioti į paskaitas - vieni iš tingulio, kiti dėl atsiradusių darbų. Galiausiai visi išsiugdys uoslę, kurių dalykų egzaminams išlaikyti puikiausiai užtenka dėstytojos atsiųstų skaidrių. Paskaitų nelankymą aiškins dėstymo kokybės prastumu, tačiau nieko nepadarys, kad ji pasikeistų.

Nepaisant to, kad greičiausiai nusivils studijomis, dauguma dabartinių abiturientų vis dar aklai pasitikės savo Alma mater  ir nesistengs prie ten dėstomų dalykų pridėti žinių savarankiškai. Kalbėdami apie praktinių įgūdžių stygių, jie niekada nevarstys savo svajonių darboviečių durų, ieškodami progų tenai savanoriškai padirbėti.

Ypač jų nevarstys tie, kurie neįstojo ten, kur nori - net jeigu tai svajonei specialaus diplomo visai nereikia. Nes mokykloje prisigaudę kvailų kompleksų ir baimių iš savo bendraklasių ar ne mažiau kompleksuotų mokytojų manys, jog savo svajonei būtinai turi gauti patvirtinimą, leidimą "iš šono". Todėl vietoje to, kad bėgtų, prašytų, mėgintų patekti ten, kur nori ir įgyti patirties, jie geriausiu atveju sukandę dantis kęs, laukdami magistrantūros ir tyliai svajodami savo patvirtinimą ir leidimą gauti tada.

Galų gale, parašę bakalaurinį darbą paskutinę savaitę ir įsižeidę, jog šis buvo įvertintas vos šešetu, jie išdidžiai atsiims diplomą.

Po mėnesio laikraščiai rašys apie naujus bedarbius biržoje, plūstelėjusius iš universitetų. Šie bedarbiai staiga suvoks, kad tie ketveri metai ir buvo tai, kas sudarys jų tolesnės karjeros pagrindą. Kad visi pabiri dalykai, kurių mokėsi, daugybė bendrojo lavinimo disciplinų ir praktiškai niekada neišbandyta teorija taip ir nesusivedė į vieną praregėjimą apie tai, ką jie dabar gali veikti.

Tada jie pyks ant studijų kokybės, ant blogų dėstytojų, gal kartais šiek tiek ir ant savęs. Būsimiems studentams sakys, kad nieku gyvu nestotų ten, kur mokėsi patys, tačiau šie jais netikės. Ir istorija prasidės iš naujo.



Visa laimė, kad dauguma yra vis dėlto ne visi. O apskritai, galėtų jie tapti mažuma. Kaip ir tie, kurie per srautines paskaitas žaidžia kompiuterinius žaidimus, miega, kepa dešreles ir lakuojasi nagus.

Visi jie yra cinikai - tikri lietuviški cinikai, kurie savo cinizmu skaudžiai nubaudžia save ir lyg skausmo bei nevilties monumentai stūkso už prekystalių graudendami, kad štai kur juos tesugebėjo įtaisyti aukštojo mokslo diplomas.

Apskritai diplomas yra kelių storų popieriaus lapų, susegtų spirale, rinkinys, kurio didžiąją dalį sudaro paaiškinimai, kaip veikia Lietuvos aukštojo mokslo sistema bei jūsų pažymiai. Natūralu, kad toks popierius savaime nieko garantuoti negali.

Viską visada reikia pasidaryti pačiam. Belieka tikėtis, kad dabartiniams abiturientams tai dašus greičiau nei mano bendraamžiams ir visų čia išvardytų mūsų klaidų jie nekartos.