2012-10-12

Politikai ir Facebook #2: už ką balsuos Lietuvos interneto gyventojai?


Veikiausiai reikėtų perspėti, kad šiame įraše aptiksite nemažai politinės agitacijos mano asmeninės nuomonės pavidalu. Tad jei esate alergiški politikai ir kažkodėl skaitote mano tinklaraštį, galite čia ir pereiti prie kokio seno įrašo apie  auskarų vėrimą.

Nors kai kurie politologai sako, kad šie rinkimai bus visiškai neįdomūs ir, rodosi, yra nusivylę, kad visokios šviežios partijos nepriskaldė tiek pokštų, kiek visi iš jų tikėjosi ir, bent jau Drąsos kelio atveju, visiškai subliuško debatuose bei pasirodė kaip blogai namų darbus išmokę trečiokėliai, aš manau, kad šie rinkimai žada būti savaip labai įdomūs.

Kodėl? Greičiausiai pirmą kartą, kiek man yra tekę stebėti rinkimus Lietuvoje, o stebėti, tiesa, teko ne tiek jau daug, į juos taip aktyviai įsitraukė jauni žmonės. Visi žinome, kad paprastai būtent jie patingi vilkti sėdimąją iki balsadėžės, už tai ten nušlepsi jų močiutės ir tetos, išrenkančios didžiausias pensijas nesvarbu kokia kaina siūlančius populistus.

Esu tikra, kad dalis žmonių labai puikiai įsisąmonino tiesą, jog viskas priklauso tik nuo mūsų visų, nuėjusių ir išrinkusių tuos, kuriuos reikia išrinkti. Įdomu ir tai, kad bent jau virtualioje erdvėje "tie,kuriuos reikia išrinkti" šįkart yra labai konkretūs: tai Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdis, kiek mažiau - TS-LKD. Žinoma, esama išimčių - pačiai teko naršyti labai įvairių partijų kandidatų puslapius Facebook ir kartais net šiurpti dėl juos palaikančių žmonių samprotavimo, bet tai ne taip svarbu. Didžioji dalis žmonių, kurie gali būti laikomi nuomonių lyderiais lietuviškoje virtualiojoje erdvėje, palaiko būtent liberalus bei A.Kubiliaus vykdomą politiką.

Tad kaip gi čia išėjo?

Pirma priežastis - objektyvi. Virtualiosios erdvės sąsaja su pilietiškumu buvo pradėta analizuoti labai anksti ir JAV politinės aistros visu grožiu čia bujoti pradėjo jau prieš praeitus prezidento rinkimus. Tai, kad būtent čia žmonės priartėja prie savo renkamųjų, gali užduoti klausimus ir gauti atsakymus, o demokratinė sistema tampa nors kiek panašesnė į idealą, yra akivaizdu. Jei jums tai ne akivaizdu, pasakykite, kur kitur jūs galite užduoti ministrui klausimą ir gauti atsakymą. Paprastai jums reikėtų pildyti daug nuobodžių prašymų ir varstyti daug sunkių durų, bet greičiausiai būti nukreiptiems į kokį mažiau užimtą ir labiau su reikalu susipažinusį valdininką. Tuo tarpu Facebook jūs galite tiesiog pasikviesti ministrą į draugus ir rėžti savo nuomonę jam asmeniškai. Jei ministras ne visai tūpas, jis jūsų mintis perskaitys.

Būtent virtuali erdvė suteikia galimybę daugybei nepažįstamų žmonių būti kartu apskritai. Šia vienybe labai naudojasi krepšinio sirgaliai, užknisantys visus šiuo sportu nesidominčius draugus jausmingais statuso atnaujinimais, o šiemet labai aktyviai pasimatė ir politiškai neabejingų žmonių bendruomeniškumas, puikiai įkvepiantis ir užkrečiantis vis naujus žmones.

Antroji priežastis - Lietuvoje pagaliau atsirado partija, užpildžiusi tą kiek tuščią nišą ir sugebėjusi kažką pasakyti jauniems mąstantiems žmonėms. Man pačiai svetima tiek konservatorių, tiek socdemų politika. Tačiau, renkantis mažesnę blogybę, anksčiau tekdavo balsuoti už kuriuos nors iš jų vien tam, kad mažiau balsų tektų populistinėms partijoms, atėjusioms mūsų gelbėti fantastiškais minimumais ir nemokamomis pensininkų kelionėmis į užsienį (pastaroji išmintis - Pakso).

Liberalų sąjūdis taip pat puikus tuo, kad yra viena iš nedaugelio partijų, kurios labai nuosekliai laikosi savo deklaruojamų pažiūrų. Manau tai, kad E. Masiulis, nebijodamas dalies rinkėjų pasipiktinimo, pasakė, kad palaiko homoseksualų partnerystės įteisinimą, parodo, kad programinės vertybės jiems yra svarbiau nei liaudies nuotaikos. O žmonės, kurie nebijo laikytis savo įsitikinimų, net jeigu jie nepopuliarūs, visada bus gerbiami žmonių, į kuriuos ir taikosi ši partija - turinčių sveiką protą.

Tai, kas taip pat puikiai dera su šia partija - kad būtent jos ministrus ar narius lengviausia rasti ir užkalbinti virtualiojoje erdvėje. Kiek teko stebėti Lietuvos politikų virtualiąją komunikaciją, būtent E. Masiulio ir R. Šimašiaus atvejais ji yra viena sėkmingiausių. Žinoma, galima ginčytis, kad mūsų prezidentė turi daugiau gerbėjų Facebook nei visi kiti Lietuvos politikai drauge sudėjus, o R. Paksas ar V. Uspaskich gali džiaugtis itin ištikima, "laikinančių" ir komentuojančių "visiškai sutinku su jumis" vartotojų kariauna, tačiau skirtumas čia tas, kad šių politinių veikėjų geras vardas yra uždirbtas kitais būdais, tuo tarpu Liberalų sąjūdžio ministrai yra tie, kurie, rodos, savaime prigijo virtualiojoje erdvėje ir joje liko.

Dar geriau - jie Lietuvos virtualioji erdvė turėtų kokį nors savo istorinį metraštį, greičiausiai tektų į jį liberalus įrašyti ne tik kaip vienintelę partiją, turinčią tikrą, į blogerių bendruomenę puikiai "įsipaišiusį", ministrą, bet ir kuo tikriausią internetinį kandidatą: Skirmantą Tumelį. Manau, kad tai, jog virtualiojoje erdvėje atsirado tokia partija, skirta mąstantiems žmonėms, realiai mezganti dialogą su virtualiąja bendruomene, o ne kabinanti ant savo Facebook sienos lyg paklodes ilgas deklaracijas įvairiausiomis temomis (žr. V. Šustauską ar Tvarkos ir teisingumo puslapį), taip pat prisidėjo prie to, jog didelė dalis jaunų žmonių kaip niekad atkuto ir tapo kaip niekad politiškai aktyvūs.

Tad su liberalais viskas aišku. Klausimas kyla, ką bendra su tuo turi konservatoriai? Čia, greičiausiai, aš nepasisakysiu geriau, nei tai padarė Mykolas Kleckas. Tačiau vis tiek norisi nuo savęs šį tą pridėti. Pirmiausia apie tai, kad TS-LKD pasiruošė tikrai itin skanią ir patrauklią rinkiminę kampaniją. Nuotaikingos reklamos, kurias norisi ne tik pažiūrėti, bet ir su draugais tame pačiame Facebook pasidalinti, duoda savo ir suminkština širdį net prisiminus tokius veikėjus kaip Mantas Adomėnas, žadančius "abortą eutanazijai ir eutanaziją abortams".

Taip pat manau, kad čia sužaidė tas drąsaus kalbėjimo faktais, o ne populistiniais pažadais faktorius. Kaip ir liberalai, TS-LKD, o ypač jų lyderis, kuriam, matyt, po naktinės mokesčių reformos ir viso kilusio nepasitenkinimo, nebebaisu niekas,  nebijo kalbėti nepopuliarių dalykų ir nevynioja jų į vatą.

Taip pat tiesa ta, kad išsikeikę dėl sumažėjusių algų, pensijų, išmokų ir kitų dalykų, greičiau mąstantys galų gale suprato, jog viskas buvo tikrai ne taip blogai, kaip galėjo būti. Pridėkite kvietimą į Davosą Kubiliui, ir turėsite gana neblogą vaizdą. Prieš porą dienų man interviu du Švedijos atsargos karininkai akademikai irgi paliudijo, ką yra tekę girdėti ir anksčiau: kad Švedijos laikraščiuose Baltijos šalys pateikiamos kaip pavyzdys pasauliui. Visai tai turėtų imponuoti bet kuriam mąstančiam žmogui.

Šis lūžis, rodos, įvyko gana neseniai - dar per praeitas Velykas virtualiojoje erdvėje sklandė toks sveikinimas, skirtas ir A. Kubiliui, prie kurio žmonės liejo savo įniršį. Tada neištvėrusi neteisybės Masiokaitė ten pakarksėjo pranešimą, po kurio, matyt, nusipelnė nuoširdžių konservatorių simpatijų, mat gavo gal 5 jų kvietimus draugauti... bet mes ne apie tai.

Nors ir ne apie tai, štai anas komentaras. O štai iš kur jis paimtas.

Taigi, šis lūžis įvyko gan neseniai ir gal ne be puikiųjų reklamų pagalbos. Tačiau dabar ši partija, nuveikusi iš tiesų didelį ir sunkų darbą mūsų visų labui bei atlaikiusi visą pelnytą ir nepelnytą kritiką, galų gale sulaukė nusipelnyto įvertinimo.

Ar tai pakankama, kad būtų atsvara Darbo partijai, Drąsos keliui ar tiems patiems Socialliberalams, rodos, grasinantiems nepalikti nė akmens ant akmens po konservatorių politikos? Nežinau. Kokio dydžio yra ši naujai susiformavusi kritiškai mąstančių ir staiga politiškai nusiteikusių žmonių masė, paaiškės sekmadienį, beskaičiuojant balsus.



O jei mano ditirambai partijoms jūsų dar neįtikino ir dvejojate, ar eiti bei už ką balsuoti, tiesiog pažiūrėkite į tai kaip į namų darbus: paskaitykite programas, pagalvokite apie savo pažiūras, įvertinkite pasiūlymų realumą. Jei skirsite tam laiko, patys nustebsite, kokie įdomūs ir asmeniškai svarbūs rinkimai taps.

To jums ir linkiu: patirti tą nekantrų, didelį norą, kad išrinkti būtų būtent tie, kurių numerius į biuletenį įrašote.

2012-10-05

Tikintieji ir užknisančio mokinuko sindromas

Turbūt kiekvienas jūsų iš mokslų laikų atsimena, o gal ir tebeturi, tokį vieną ar kelis stačiai užknisančius teisuolius bendraklasius. Tuos, kurie ateina į pamokas, kai visa klasė nutaria pabėgti. Tuos, kurie pasako auklėtojai, kad į ekskursiją pasiėmėte buteliuką trauktinės ar primena dėstytojui/mokytojui namų darbus, kurių anas nepaminėjo.

Ir tai jie daro ne todėl, kad jiems rūpėtų jūsų gerovė: jiems nieko nekeistų viena praleista pamoka ir visai vienodai, kad jūs gal padauginsite to buteliuko turinio ekskursijoje. Tiesiog jie yra bailiai, kurie geriau su visais susipyks, pamins visas nerašytas bendravimo taisykles, bet išgelbės savo kailį, kuriam, tiesą sakant, joks pavojus nė negresia.

Tokie žmonės formaliai yra visiškai teisūs. Tačiau apskritai jie žiauriai užknisa.

Būtent tokiu užknisančiu besiskundžiančiu dariniu kažkodėl virto tikinčiųjų bendruomenė. Kažkodėl, nes mano supratimu, tikėjimas įkvepia drąsos ir ramybės, padeda atlaikyti tikrus likimo smūgius - daug rimtesnius nei nepolitkorektiškas spektaklis - ir yra vertybė, kurios atimti niekas negali.

Tačiau vietoje to, kad mūsų sudėtingame gyvenime Bažnyčia būtų ta institucija, kur žmonės ateina ieškoti sielos ramybės ir gauna vertingų patarimų, kaip gyventi ir kaip tvarkytis su kasdieniais rūpesčiais, katalikybė tapo kažkokiu dinozauru, kuris jaučiasi turįs teisę ignoruoti visus pokyčius visuomenėje ir apskritai nesilaikyti jokių bendrų normų. Izoliavęs save nuo kasdienio gyvenimo aktualijų, šis dinozauras, lyg būtų socialiai pažeidžiamas ar neįgalus, reikalauja jį mylėti ir gerbti tokį, koks yra.


Tuo tarpu kol tikintieji gina savo nedidelį rožinį pasaulį, kuriame nėra gėjų, sekso iki vestuvių ir kontraceptikų, likęs pasaulis gyvena be jų. Tada šis užknisantis mokinukas, su kuriuo niekas nebesišneka, vėl bėga skųstis auklėtojai ar savo dienoraštyje dūsauja, kad aplinkiniai netolerantiški ir blogi.

Tiesa yra ta, kad niekas nenori bendrauti su nevykėliais, kurie sau reikalauja išskirtinių sąlygų dėl to, kad patys prisitaikyti prie gyvenimo nemoka. Nes pamėginkite įsivaizduoti Marilyn Mason gerbėjus, sustojusius prie bažnyčios su plakatais, skelbiančiais šio muzikanto išsakomą nuomonę religiniais klausimais. Pamėginkite įsivaizduoti R. Castellucci spektaklių gerbėjus, tempiančius bažnyčios pusėn kibirus tos sintetinės rusvos esencijos, taip įskaudinusios davatkas.


Tiesą sakant, to visai nereikėjo - užteko vieno dizainerio reklamos religiniais motyvais, kad bedančiai tikintieji apsiverktų ir - žinoma - bėgtų skųstis.

Jei būčiau itin jautri tikinčioji, manau, kad į šį paveikslėlį sureaguočiau kita reklama, kurioje panašiomis spalvomis ir stiliumi būtų siūloma iš tikėjimo komerciją darančiam dizaineriui paaukoti krikščioniškoms organizacijoms: juk šio prekinio ženklo brandingu jau 2000 metų užsiiminėjama, o jis va pasiėmė ir nė ačiū nepasakė...

Vietoje to kilo toks erzelis, dėl kurio apie šią reklamą, kurios šiaip būtų beveik niekas nematę,  sužinojo visi.

Todėl dabar net ir tūpiausiam reklamistui aišku: jei nori prakišti savo produktą, paerzink tikinčiuosius: jie už tave išplatins, žiniasklaidai išsiųs ir nė nemirktelėsi, kaip tavo reklama atsidurs visur.

Tokios jau tos šiuolaikinio gyvenimo taisyklės. Ką daro tikintieji? Na žinoma, reikalauja sau išimties. Darykite komerciją iš ko norite, o mus palikite ramybėje. Bet pinigų mūsų religijos objektams išlaikyti, prašom, skirkite.

Nieko keista, kad dauguma mano pažįstamų žmonių į tikinčiuosius žiūri būtent taip, kaip į tą užknisantį mokinuką, nepriimdami rimtai ir laikydami kažkokiais lunatikais. Kita vertus, o kaip gi žiūrėti į tą, kuris deklaruoja meilę artimui, o tada bėga nekęsti kitokių nei jis Dievo tvarinių?

Liūdna, bet tikėjimas, kurį šiaip pati laikau labai geru dalyku, rodos, yra laidojamas pačių siaurapročių tikinčiųjų rankomis, kasančių geroms ir gražioms idėjoms duobę savo bailumu, nevykėliškumu ir nenoru keistis, pateisinamu senų knygų tekstais, kuriuos, tiesą sakant, gali interpretuoti kaip nori.

O pabaigai pasidalinsiu vienu gražiausių kada nors matytų vaizdo klipų, labai tinkančių į šią temą. Tinkančių, nes jame yra bent 10 progų labai įsižeisti kiekvienam siaurapročiam tikinčiajam ir todėl, kad jis yra įtrauktas į nuolatinę Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus ekspoziciją. 


P.S. Aš nesu prieš tikėjimą. Tiesą sakant, laikau save tikinčia. Labai gerbiu žmones, kuriems Dievas yra motyvu daryti gerus ir gražius darbus bei manau, kad jei tokių tikinčiųjų - nesvarbu kokią religiją išpažįstančių - būtų daugiau, pasaulis būtų gražesnis.