2013-07-31

Kokiu atstumu nuo kito žmogaus veido baigiasi jūsų žodžio ir saviraiškos laisvė

Stebint šią savaitę viešumoje vykstančias diskusijas, man kaip niekad akivaizdus tapo toks dalykas: nemaža dalis žmonių turi itin įdomų žodžio laisvės ir žmogaus teisių suvokimą. Ne gana to, pastebėję, kad šis supratimas, švelniai tariant, nelabai suderinamas su įstatymais, jie tai aiškina valstybės susimokymu su žydais homoseksualais lenkais iš Europos Sąjungos, kurie nori pagrobti jų vaikus ir atiduoti Skandinavijos lesbietėms. Ar kažkuo panašaus.

Nežinau, kiek tokie žmonės yra linkę klausytis kitų ir kiek jų skaito mano tinklaraštį, bet kadangi niekad tokių problemų su saviraiškos laisve neturėjau, už tai turėjau problemų su žmonėmis, kurių saviraiškos laisvė norėjo ribotis su mano veidu kumščio pavidalu, pamaniau, pasidalinsiu savo samprotavimais, kokiu atstumu iki kito žmogaus veido jūsų žodžio laisvė baigiasi.

Tiesą sakant, čia ir yra esminė klaida, kurią daro skaudžiai daug tautiečių, dalis kurių šiaip gal būtų neblogi žmonės: tai, kad jums trukdo kitas žmogus yra jūsų, o ne to žmogaus problema. Nėra žmogaus teisės būti buduliu, o kito žeminimas nėra saviraiška.

Kitaip tariant, niekas neprivalo toleruoti jūsų neapykantos. Kaip ir jūsų nuomonės, kad kažkokio žmogaus ar jų grupės privalo nebūti, nes jie yra neverti gyventi.

Ir jeigu geriau pagalvotumėte, suprastumėte, kad visai gerai, nes kažkas norėtų uždrausti būti jums.

Tiesą sakant įtariu, kad dalis pykčio įvairioms visuomenės grupėms kyla iš baimės, kad leidus tiems žmonėms būti, jie gali išsikeroti ir tapti galingesni, o tada su nekenčiančiu elgtis taip, kaip jis elgėsi su jais.

O dabar pamirškite gėjus, pamirškite lenkų sirgalius. Prisiminkite, kiek jaunų žmonių Lietuvoje kiekvienais metais nusižudo. Pagalvokite, ar tai kada nors negalėtų būti ir jūsų vaikas, kuriam kažkas tiesiog labai įtikinamai pasakys, kad jis nevertas būti – aš esu absoliučiai įsitikinusi, kad būtent tai yra didžiosios dalies savižudybių Lietuvoje priežastis.

Tai vadinama patyčiomis, netolerancija, nepagarba. Bet iš esmės, mūsų visuomenė kenčia nuo šio siaubingo įsitikinimo, kad nekęsti yra jų teisė. Nuo dvasinio budulizmo, kuris, deja, išsikerojęs ir tarp išsilavinusių, pasiturinčių žmonių – ne tik tų, kurie penktadienio vakarais mašinų stovėjimo aikštelėje čiaumoja kebabą.

Tad atsakant į klausimą, kokiu gi atstumu iki kito žmogaus veido pasibaigia jūsų saviraiškos laisvė ir prasideda kriminalas, galima konstatuoti tik viena: kuo šis atstumas mūsų visuomenėje bus didesnis, tuo laimingesni, drąsesni ir puikesni būsime.

2013-07-12

Devyni Baltosios vilos dešimtmečiai: nuo miesto simbolio iki griuvėsių

Originalus tekstas publikuotas Kamane.lt ir yra šio puslapio nuosavybė.

Tarpukario Lietuvos vyriausiojo architekto, inžinieriaus Felikso Vizbaro Baltoji vila, dažnai vadinta tiesiog Vizbaro pilaite, vėliau įgijusi „Kauko“ kavinės pavidalą ir pavadinimą, stūkso pačiame Kauno centre – žinant, kur žiūrėti, ir dabar iš bet kurios Laisvės alėjos vietos galima pro medžius ant kalno pastebėti buvusios vilos bokštą.
F.Vizbaro pilaitė. Nuotrauka iš Jurgio Graudino archyvo.

Dėl savo ypatingos vietos šis pastatas tapo savas kelioms kauniečių kartoms: vyriausieji jį pamena kaip Vizbaro pilaitę, baltavusią nuo kalno tarpukariu, o per šventes plevėsavusią trispalve. Čia rinkdavosi miesto inteligentija, o neįprastos, elegantiškos namelio formos traukdavo akį ir rado savo vietą tuometiniuose Kauną reprezentuojančiuose atvirukuose.
Paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį čia duris atvėrė „Kauko“ kavinė – būtent taip šį pastatą mena dabartinių penkiasdešimtmečių karta, lūkuriuodavusi prie įėjimo į vieną prestižinių to meto Kauno susitikimo vietų. Tačiau jų vaikai „Kauką“ jau žino nebent iš tėvų pasakojimų apie ten įvykusias pažintis, sužadėtuves ar šventes.
Tarpukariu pastatytas, sovietmečiu perstatytas, o nepriklausomoje Lietuvoje nuskuręs pastatas – lyg našlaitis: į Kauno miestovaizdį ir istoriją įaugusio namo įstatymas nebesaugo, tad jis, kaip teigia architektas Rimvydas Palys, tapo išbandymu visuomenei ir už paveldą atsakingoms institucijoms: tik nuo jų lūkesčių ir atkaklumo priklausys, kas nuo šlaito pasitiks kopiančius Kauko laiptais iš miesto centro.
Savininkai norėtų nugriauti
„Kauko“ restoranas dabar. Bokšto fragmentas.
Pavarčius senus Kauno laikraščius, matyti, kad apie tuojau duris vėl atversiantį „Kauką“ kalbėta jau 2002-aisiais metais: tuomet pastatą įsigiję „Liūtukas ir ko“ teigė atstatysią čia stovėjusią pilaitę, kurioje įrengs prabangų restoraną. Tačiau pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje su daugybe skolų užgesęs restoranas to taip ir nesulaukė.
Viešai narplioti kelis dešimtmečius apleistos pilaitės perspektyvas paskutinįkart imtasi pernai: Kultūros paveldo departamento (KPD) iniciatyva Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai (KAUET) pristatyti dabartinių pastato savininkų – bendrovės „Liūtukas ir ko“ – planai. Jie, tiesa, daugiausia sukosi apie naujo pastato statybą, senojo likučius nugriaunant.
Nors tąkart buvo iškelta ir pilaitės atstatymo idėja, kuriai pritarė 6 ekspertai, protokole nurodoma, jog 8 KAUET nariai savininkams rekomenduoja suprojektuoti naują, Vizbaro pilaitei kokybe nenusileidžiantį, pastatą.
Tačiau beveik po pusmečio, vėlų 2012-ųjų rudenį, pristatytas projektas ekspertus nuvylė: priekaištų sulaukė didelis nerangus tūris ir menka architektūrinė vertė. Po to diskusijos dėl Kauko alėjos antrojo namo likimo pritilo.
Idėjos, kaip kultūros paveldo, nesaugos
„Yra trys nuomonės: pirma, radikalesnė, kuri manytų, kad turi būti atstatoma ta pilaitė. Vidurkiu buvo pasirinkta nuomonė, kuri netgi šiek tiek stebina – išsaugoti elementus, kurie yra kažkiek autentiški, o kitus pastatus moderniai suprojektuoti. Trečia, be abejo – nugriauti viską ir pastatyti padorios architektūros pastatą“, – diskusijas su architektais apibendrino KPD Kauno teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius Andrius Liakas.
Autentiškų elementų saugojimas, šalia jų sukuriant naują pastatą, pasak specialisto, būtų unikalus atvejis. Deja, atlikti tyrimai rodo, jog pastate išlikę autentiški elementai yra pernelyg sunykę, kad juos būtų galima išsaugoti.

„Kultūros paveldo tyrinėjimų ir projektavimo centro“ specialisčių brėžiniai, kuriuose raudonai pažymėtas autentiškas tarpukario mūras.

Pastato situaciją iš paveldosaugos pusės komplikuoja ir dar kelios priežastys: po perstatymo padidėjęs pastato tūris nėra artimas Žaliakalnio užstatymui, o dėl Vizbaro vilai pasirinktų itin prastos kokybės statybinių medžiagų, ir išlikusios griuvėsio dalys yra neberestauruojamos. Vertingųjų savybių pastate neatrado ir Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba: pernai metais vykusiame posėdyje nuspręsta, jog teritorijoje prie pastato adresu Kauko al. 2 nėra „vilų pobūdžio pastatų, atstovaujančių kaunietiškojo modernizmo mokyklą, užstatymo“ vertingųjų savybių. Saugoti pastato idėjos ar miestiečių atsiminimų komisija nepanoro.

„Mes prašėme vertinimo tarybos išaiškinti, ar tas pastatas turi kultūrinę vertę, ar ne, ir gavome gana stebinančią nuomonę, kad jis neturi tokios vertės. Iš tiesų galima irgi suprasti: jo dabartinė būklė labai toli tam vizbariškam variantui ir labai toli net ir substancijai, kuri galėtų būti atstatoma“, – sakė A. Liakas.                  
Dabar buvusi pilaitė yra saugoma tik kaip Žaliakalnio teritorijos dalis ir Naujamiesčio vizualinės apsaugos pozonio elementas.
A. Liakas užsiminė, kad apsaugoti tarpukario architektūros maestro namą galbūt padėtų jo projektuoti Kauko laiptai: kaip ir jų viršuje esanti Kauko alėja su aplinkiniais statiniais, jie galėtų tapti saugoma visuma – toks sprendimas leistų sugriežtinti reikalavimus čia vykdomoms statyboms, tačiau šio didelio darbo kol kas niekas nesiėmė.
Tačiau tai, greičiausiai, vis viena neišgelbėtų metų ir lietaus suėstos pilaitės. „Kultūros paveldo tyrinėjimų ir projektavimo centro“ specialistės, prieš metus atlikusios pastato mūro tyrimą, jo likimą vertina itin skeptiškai: autentiško, F. Vizbaro laikų mūro, joms pavyko rasti tik rotondoje. Tačiau ir šio būklė – apverktina.
Pajuodusios plytos ir byrančios sienos
Pradėjus svarstyti Pilaitės ar nors vertingųjų jos dalių atstatymo klausimą, į pagalbą pasitelktos restauratorės – joms pavesta nustatyti, kiek autentiško mūro pastate išlikę. Tyrimo metu fiksuota pastato būklė jo išorėje ir viduje, atlikti architektūriniai tyrimai.
Išlikusios rotondos fragmentas.




Paaiškėjo, kad, pritaikant Vizbaro pilaitę „Kauko“ kavinei, pastatas pastatytas veik iš naujo. Tyrėjos labai tikėjosi autentiško mūro rasti bokštelyje – bent jau pirmajame jo aukšte iki langų, tačiau pasirodė, kad jis visiškai perstatytas, o autentiška išlikusi tik pietvakarinio fasado dalyje esanti rotonda.
Antrajame aukšte autentiški keli balkono turėklo, esančio virš rotondos, stulpeliai. Pirmame rotondos aukšte vis dar galima rasti išlikusias kesonines lubas.
Visa kita „Kauko“ kavinėje, tyrėjų teigimu, sutverta sovietmečiu iš monolitinių gelžbetonio plokščių ir sovietinių laikų silikatinių bei skylėtų plytų – deja, bet ir šios, rodos, pasitaikė nekokybiškos.
„Čia radome mūro eroziją, „Kauko“ kavinės statybai panaudotos prastos medžiagos, mūras įmirkęs, viskas yra ir neprognozuojami tolimesni poslinkiai, yra konstrukcijų deformacijų“, – pastato diagnozę vardijo kita po jo griuvėsius vaikštinėjusi ir liūdną pastato būklę fiksavusi restauratorė Regina Žukauskienė.
Nemalonia staigmena tapo ne tik prastos medžiagos, bet ir neišmanymas, su kuriuo pastatas buvo tvarkytas vėlesniais laikais. Štai viena iš autentiškų rotondos kolonų ties ištrupėjusiu pamatu remontuojant pamūryta skylėtomis plytomis. Lyg to nebūtų gana, pamatams tenkančią apkrovą atlaikyti turinčios plytos sumūrytos skylėmis į išorę, taip dar labiau sumažinant jų patvarumą.
„Išsaugoti net ir architekto A. Sprindžio projektuoto namo dalies jau neįmanoma, jis sutrūkęs visas“, – teigia kita tyrimą atlikusi tyrėja Indra Adamonytė.
Restauratorių nuomone, autentiškos vilos konstrukcijų pastate išliko labai mažai, visumos atkurti neįmanoma, o nusprendus saugoti pastatą, jį reikėtų išardyti, o tuomet pastatyti iš naujo. Tačiau ar tai bebūtų autentiškas, dvasią ir istoriją išsaugojęs statinys? Tuo abejoja tiek R. Žukauskienė, tiek kai kurie KAUET nariai.
Pilaitė – lyg paminklas Laikinosios sostinės talentui
Nepaisant pesimistiškų išvadų, Pilaitės idėja vis dar rusena: prieš nugriovimą kategoriškai pasisakantys architektai Robertas Čerškus ir Rimvydas Palys išvardija ne vieną priežastį, kodėl svarbu šį pastatą išsaugoti.
Jų teigimu, Baltoji Vizbaro vila buvo ne tik unikalios architektūros pavyzdys, bet ir simbolis, susijęs su miesto istorija bei menais.
„Ta pilaitė yra romantizuota ir galima pasakyti, kad modernizmo ten net ir mažai. Bet buvo toks periodas. Maestro F. Vizbaras turėjo teisę pažaisti ir, kad tai ne kičas, matosi iš silueto ir bokštelio: visi būtų dėję bokštelio apvalius langus aukštai, o jis padėjo žemai – vien iš to mažo jo pieštuko judesio gali matyti, kad tai profesionalus darbas, ir vadinti jį kiču gali tik neišmanėliai“, – kolegų priekaištus, kartais nukreiptus į negryną tarpukario vilos architektūrą, atremia R. Palys.
Jo teigimu, romantizuotos Baltosios pilaitės linijos – puikiojo Kauno modernizmo, garsinančio miestą visame pasaulyje, dalis.
Bet už šio pastato architektūrinę vertę daug svarbesnė jo, kaip miesto istoriją pasakojančio elemento, reikšmė. Juk būtent šiame name gyvenęs F. Vizbaras „pridėjo ranką“ prie daugumos gražiausių modernistinių Kauno pastatų.

View Felikso Vizbaro Kaunas in a larger map
Geriausiai žinomas jų – centrinis paštas, tačiau F. Vizbarui taip pat galime būti dėkingi už ne vieną miestui reikšmingą pastatą, tapusį muziejumi ar kita žmonių lankoma vieta. Tačiau vietos, kur įamžintas būtų jis pats – nebeliko. R. Čerškus pastebi, jog tai įvyko ne be sovietinės valdžios, mokėjusios į nebūtį nustumti nepatogių žmonių atminimą, pagalbos.
Greičiausiai dėl to architekto projektuotų namų slenksčius žmonės mina eidami susipažinti su kitų jo amžininkų kūryba. Vienas tokių – tarpukario kompozitorius Juozas Gruodis, kurio namą taip pat kūrė F. Vizbaras.
„Jis – kompozitorius, tai menas, kuris yra apolitiškas. Tačiau F. Vizbaras architektūroje yra lyg J. Gruodis muzikoje“, – svarsto R. Čerškus.

F.Vizbaras savo namo statybų aikštelėje. Iš J.Graudino archyvo.

Jo spėjimu, F. Vizbaras iš istorijos sovietmečiu dingo dėl kelių priežasčių: jis ne tik buvo įtakinga tarpukario Lietuvos asmenybė, bet ir projektavo vasaros rezidenciją prezidentui Antanui Smetonai.
„Mane stebina kai kurių paminklosaugininkų pasisakymai, kad, girdi, mažai likę autentiškumo ir todėl saugoti kaip ir nėra ką. Tai sausas, biurokratiškas, gal net kiek tendencingas vertinimas, nesuvokiant, kad kultūros paveldas – ne tik materijos autentiškumas, bet ir vietovės savastis, simboliškumas, atminties saugojimas. Tai viena iš tarptautinių paminklosaugos nuostatų ir architekto F. Vizbaro pilaitė kaip tik patenka į šią kategoriją“, – teigia R. Palys, kaip pavyzdį pateikdamas jau atstatytus Lietuvos simbolius: Kauno ir Trakų pilis bei ką tik atidarytus Valdovų rūmus.
„Baltoji pilaitė juk ne viduramžių gotikinis rūsys, kur svarbi mūro autentika, jos visai kita vertė – tą suprato daugiau kaip pusė pasisakiusių KAUET ekspertų, tarp kurių ir žinomos asmenybės, į kurių nuomonę vertėtų įsiklausyti“, – įsitikinęs R. Palys.
Todėl, jo nuomone, sprendimas dėl šio pastato – ir kultūros bei išprusimo klausimas, atskleisiantis atsakingų institucijų sugebėjimą rūpintis paveldu.
„Sprendimas dėl Vizbaro pilaitės likimo parodys valdininkų, paminklosaugininkų išprusimo bei vidinės kultūros lygį. Tada pamatysime, kas yra kas – čia egzaminas jiems: gal jau pasimokėme iš „Metropolio“, „Tulpės“ likimo. Norėdami išsaugoti, argumentų visada rasime – kaip ir norėdami nugriauti", – svarsto architektas.
„Kauko“ gimimas
Tarp Baltosios vilos laikų ir dabarties įsiterpęs dar vienas svarbus šio pastato gyvavimo tarpsnis, prasidėjęs vėlyvu sovietmečiu.
„Vizbaro pilaitė, po to peraugusi į „Kauką“, yra du etapai, kurie žymi kauniečių dviejų kartų gyvenimą ir biografiją", – pastebi R. Palys.
1940 metais F. Vizbaras iš Lietuvos išvyko į Vokietiją. Jo pilaitėje sovietų valdžia įkurdino keletą šeimų, gyvenusių čia iki pat aštuntojo dešimtmečio, kai nuspręsta vaizdingoje vietoje stovintį namą vėl grąžinti į miesto gyvenimą – čia įkurti kavinę „Kaukas“.
Baltosios vilos virsmo į „Kauko“ restoraną autorius – buvęs miesto vyriausiasis architektas Algimantas Sprindys – gali būti pelnytai vadinamas antru svarbiausiu asmeniu pastato istorijoje po F. Vizbaro.
Garbaus amžiaus architektas prisimena, kaip atrodė pastatas ir ką jame keitė – sekant A. Sprindžio mintį ir pasakojimą, vaizduotėje atgyja mirusios dabartinio pastato erdvės.
„Buvo siūloma visiškai nieko negriauti esamame pastate ir įrengti tame tūryje žymiai daugiau nei ten galėjo tilpti“, – prisimena architektas.
Supratęs, kad esamame tūryje neišsiteks, jis nusprendė prie pagrindinio pastato prijungti šalia buvusį – tai galėtų būti neturtingiems studentams skirtas bendrabutis, F. Vizbaro įrengtas savo draugo, Juozo-Tumo Vaižganto, paskutinei valiai įgyvendinti.
R. Čerškaus to meto spaudoje rastame pranešime buvo nurodyta, kad laikiną bendrabutį architektas laikys tol, kol nuolatinį pastatą šiam tikslui paskirs miesto valdžia. Rašytojo testamentas, kuriam jis paskyrė visą savo turtą, taip ir nebuvo įgyvendintas.
Sujungus kieme buvusį sandėliuką ir pagrindinį pastatą, atsirado vietos vestibiuliui, tualetams, virtuvės patalpoms.
Tačiau prieš imdamasis darbų, kuriems buvo lemta pastatą pakeisti gerokai labiau nei to norėjo net ir pats A. Sprindys, jis kruopščiai užfiksavo esamo pastato matmenis.
Architektas pastato fasadą įamžino ir nuotraukose – išliko nuo tuomet Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (Sobore) įsikūrusios paveikslų galerijos fotografuotas pastato fasadas ir jau iš arčiau įamžintos tam tikros jo detalės.
„Kai vyko matavimas, ten dar buvo gyventojai: kiek kambarių, tiek gyventojų. Aš su tuo metru vaikštinėjau tarp lovų, spintų ir stalų…“ – pasakojo jis.
A. Sprindys prisimena, kad apie buvusią vilą plytėjo darželiai, o ten gyvenusios šeimos visai džiaugėsi planuojamu iškraustymu – ankštai besispaudę žmonės laukė, kol gaus butus. Žvalgydamasis po pastatą, jis nepastebėjo kitų ypatingų detalių, kurias būtų buvę svarbu išsaugoti.
Pastato veidas pasikeitė dėl rūsio ir stipraus vėjo
A. Sprindžio projektas nuo Vizbaro pilaitės skiriasi akivaizdžiai – pastatas ne tik masyvesnis – gerokai pasikeitęs ir jo fasadas. Architektas patvirtino tai, ką savo išvadose užfiksavo tyrėjos: pastate autentiška išliko tik rotonda. Vis dėlto taip nutiko ne dėl A. Sprindžio, su pagarba žvelgiančio į savo pirmtako namus, sumanymo: jo planuose – panašiai kaip viename iš dabar siūlomų atstatymo projektų – turėjo likti nepakitusi fasadinė pastato dalis.
Be to, architektas sako sekęs F. Vizbaro išplanavimu,tad, nors ir iš naujo pastatytos, „Kauko“ sienos vis dar turi Baltosios vilos pėdsaką, kurį išsaugoti A. Sprindžiui padėjo kruopščiai atlikti pastato matavimai.

„Kaukas“ šiandien. Interjero fragmentas II aukšte.

Paveldosaugininkai ne veltui tikėjosi rasti autentiško mūro pastato bokštelyje – jį išsaugoti planavo ir „Kauko“ architektas, tačiau bokštas statybų metu, gilinant namo pamatus, nugriuvo.
„Kadangi buvau išmatavęs, man buvo visai nesudėtinga padaryti šito nugriauto bokštelio atstatymą – gal tik kokie keli centimetrai nesutapo. Angos yra padarytos tose vietose, kur jos ir buvo: sekta tuo fasadu. Man buvo svarbu atstatyti maždaug tą tūrį“, – pasakojo A. Sprindys.
Tad dabar virš medžių iškilęs, aptrupėjęs pastato bokštelis – jei ne autentiškojo dvynys, tai bent itin panašus jo brolis. Jo išvaizdą, ypač viršutinę dalį, šiek tiek pakoregavo antras nutikimas, prie kurio prisidėjo į kalno šlaitą pūtęs stiprus vėjas.
„Na, nugriuvo tas bokštas, tai nugriuvo. Bet vėliau nugriuvo ir frontonas! Jis buvo toks lyg barokinio charakterio, įsirėmęs į stogo konstrukciją. Buvo nutarta daryti plokščią stogą, todėl jis buvo nuardytas. Ir po gero vėjo frontonas nugriuvo“, – antrąją autentiško pastato savasties netektį prisimena architektas.
Atstatydamas frontoną, A. Sprindys nusprendė jo architektūrą šiek tiek pakeisti, tačiau teigia palikęs visiškai tokius pat matmenis. „Ten buvo daugiau barokinė, o mano daugiau gotikinė: statmenos linijos, aštrūs kampai. Ir per visus fasadus ji ėjo. Truputėlį pakeitimo įvyko, čia jau mano noras buvo toks. Ar blogai, ar gerai, bijau pasakyti“, – pasakojo architektas.
Puiki Kauno panorama turėtų būti prieinama visiems
1982-aisiais metais duris atvėręs restoranas turėjo banketų salę, ledų kavinę lauke, fontanėlį. Virš rotondos esančiame antrojo aukšto balkonėlyje architektas padarė grindų piešinį, o restorano interjerą sukūrė dailininkas Vytautas Krasauskas.



„Įdomiai sukomponuotas fasadas – kairėje stovi pagrindinis „pilaitės“ korpusas su bokšteliu, dešinėje – kolonomis paremtas praėjimassu kesoninėmis lubomis. Tarp šių dviejų korpusų įkomponuotas pagrindinis įėjimas yra kiek įgilintas, taip tarsi nukreipiant lankytojų srautą į vidų“, – taip „Kauką“ Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro puslapyje internete apibūdina architektūros tyrinėtojas Tomas Petkevičius.
A. Sprindys kiemo erdvę sutvarkė taip, kad pasigrožėti nuo kalno atsiveriančia panorama einantiems pro šalį ar į restoraną būtų kuo daugiau progų.
„Manau, kad tai buvo gana protingas miesto vykdomojo komiteto sprendimas: iškelti gyventojus ir įrengti gerą kavinę su banketų sale. Nuo ten labai gražiai atsivėrė vaizdai į miesto centrinę dalį ir Senamiestis tolumoje matosi“, – svarstė jis.
Paklaustas, ką pats norėtų matyti vietoj begriūvančio „Kauko“, architektas neabejojo, kad šis gražus vaizdas turėtų išlikti prieinamas visiems, todėl jam norėtųsi, kad duris čia vėl atvertų kavinė.
„Manau, kad labai gerai, kad tokia vieta, kur atsiveria visas Kauno miestas, buvo panaudota ne vienai šeimai, kuri tuo galėtų gėrėtis, bet kad visi, kurie atvyksta į Kauną, galėtų iš ten pamatyti miestą“, – teigia A. Sprindys. O paklaustas, ką, gavęs laisvę, šioje vietoje nuveiktų dabar, jis irgi užsimena apie Baltosios vilos prikėlimą: „Atstatyčiau senąjį (F. Vizbaro namą – red.), bet su tam tikrais pataisymais – buvo jame ir ne visai įdomių dalykų.“
„Perstatymas irgi buvo pastato istorijos dalis, todėl manyčiau, kad A. Sprindžio kūryba irgi susilauks įvertinimo – ši rekonstrukcija paveldosauginiu požiūriu kažkada bus įdomi ir vertinga. Todėl dabar žiūrėdami turėtume žvelgti iš ateities perspektyvos“, – paklaustas apie išlikusio pastato vertingąsias savybes svarstė KPD specialistas A. Liakas.
Tarpukariu kultūros židiniu buvusios Baltosios vilos idėja, sovietmečiu trumpam įmurkdyta į daugiabučio rutiną, „Kauko“ pavidalu kartą jau atgijo ir vėl įsiliejo į miesto kultūrinį gyvenimą. O ar ji galutinai sutrupės drauge su pastato plytomis, turėtų paaiškėti jau netrukus: vien todėl, kad dešimtmečius pralaukę apleisti griuvėsio mūrai ilgai laukti jau nebegalės.




2013-04-10

Kodėl žurnalistai skriaudžia „Drąsos kelią“?


„Drąsos kelias“ šiandien spaudos konferencijoje teigė, kad žurnalistai tik ir laukia, kol jiems nepasiseks. Todėl į partijos suvažiavimą jų ir vėl nežada įsileisti. Ką gi.

Vis dėlto norėčiau pasidalinti pasvarstymais, kodėl gi ši partija jaučiasi puolama ir kodėl jiems niekaip nepavyksta susišnekėti su masine žiniasklaida.

Teko lankytis šios partijos spaudos konferencijoje, kurią surengė po šį šeštadienį turėjusio vykti, bet nepavykusio, suvažiavimo. Iš tiesų šie žmonės buvo gerokai įsitempę ir į daugumą klausimų (tiesa, šių kiekvienam žurnalistui buvo leista užduoti po vieną) reagavo gana gynybiškai. Nesidžiaugė jie ir konferencijos pasekmėmis: vietoj to, kad ištransliuotų visuomenei jų susirūpinimą dėl balsavimo Seime, žurnalistai ėmėsi nagrinėti žlugusį suvažiavimą, o kai kurie dar ir drįso išvadinti šį farsu.

Galima būtų prisiminti DK įvaizdį ir sakyti, kad tai apskritai yra partija, save išdidžiai vadinanti patvorine ir atitinkamai besielgianti, o visas jų viešosios komunikacijos nesėkmes nurašyti ant to. Bet man, susidūrus su jais keliuose renginiuose, kyla įspūdis, kad jie tiesiog kalba kitokia kalba nei ta, kuri paprastai pasitelkiama politikoje.

DK yra mito partija. Jie kilo iš naratyvo, kuriame yra herojai ir skriaudikai, vyksta gėrio ir blogio kova, o faktams ir argumentams tenka labai menkas vaidmuo, nes šiais tikėti negalima (visi yra priešai, egzistuoja sąmokslas). Būtent faktų ir objektyvios, viešosios, tikrovės atmetimas ir sugebėjimas kitus taip pat įtikinti, kad tikėti galima tik DK, yra šios partijos neabejotina stiprybė.

Kadangi savo partijos idėjas jie remia mitu, o į šią partiją buriasi ne tam tikrų politinių pažiūrų žmonės, o tuo mitu tikintieji, visa DK retorika yra pagrįsta emocijomis ir mito idėją atspindinčiomis frazėmis, kurios visiškai nebūtinai turi remtis faktais. Jos neblogai atrodo mito ir juo tikinčiųjų kontekste, tačiau, ištrauktos į akinamą fotoapratų blyksčių šviesą, padėtos po viešumo lempa, nebetenka savo magijos.

Puikus pavyzdys - garsioji DK palaikytoja iš Seimo vakarykščio posėdžio, kuri, ištikta isterijos ir nufilmuota, jau spėjo tapti internetiniu memu.
Rasta čia.
Savo mito aplinkoje ši moteris yra narsi kovotoja, giliai sukrėsta, iškankinta ir nelaiminga. Viešojoje erdvėje ji - neadekvačiai į situaciją reaguojanti karštakošė.

Tai, beje, atsitiktų su bet kuria kita mitine istorija, kuria žmonės tiki: juk ir religiniai pasakojimai tampa anekdotais, kai pamėginami įvertinti iš racionaliosios pusės.

Bet čia yra ne religinė istorija. Čia yra politika. Ir DK nariai to suprasti nenori.

Kaip ir nenori suprasti, kad žurnalistų mitais nepašersi. Kad žurnalistui, atėjusiam į spaudos konferenciją, pasakymas apie teisinį tanką, važiuojantį per jų partijos lyderę ar visą Lietuvą - nėra tas dalykas, kurį jis kaip naujieną paleis į eterį.

Jie pyksta, kad jų emocionalūs pasisakymai cituojami pažodžiui, ignoruojant jų dvasingąją, emocinę reikšmę. Kad žurnalistas nenori, o ir negali rašyti to, ką žmogus greičiausiai turėjo galvoje, bet privalo rašyti tai, kas jam pasakoma.

Todėl, greičiausiai, žurnalistai ir toliau skriaus DK. O DK ir toliau bandys juos auklėti ribodami jiems galimybę gauti apie save informaciją. Tai, kita vertus, yra turbūt geriausia, ką galima padaryti, saugant mitą, kuris įtikinamai atrodo tik atokiau nuo viešumo.

2013-03-14

RSS laidojimas ir kitų sugromuliotos naujienos

Šiandien Google pranešė, jog liepą uždarys vieną iš savo paslaugų, pelniusių tikrai ne vieno vartotojo simpatiją - Google Reader. Kartu su šiuo pranešimu imta kalbėti apie visos RSS technologijos mirtį.

Mano akimis, jei RSS miršta, tai su juo miršta paskutinis būdas suvaldyti eklektišką virtualų dūzgesį ir paversti jį srautu. Taip pat su RSS išnyktų nuoseklumas, o tai mus dar labiau pastūmėtų į savotišką informacinę užmarštį.

Vienu metu visas naujienas vartodavau per Google reader'į - ten sėdėjo ne tik visi mano skaitomi tinklaraščiai, bet ir naujienų portalai. Naujienų skaitymas per RSS yra visiškai kitoks nei jų sekimas portale ar kokiu kitu būdu. Pirmiausia dėl to, kad matai ne padrikas, redaktorių atrinktas naujienas, o visą informacinį srautą, kur vienintelis rūšiavimo principas yra publikavimo laikas, o ne kitų žmonių parinkti prioritetai.

Be to gali sekti istoriją ir kaip ji pildėsi - RSS išsaugo skaityklėje visas teksto versijas, todėl gali matyti net ir tai, kas buvo pašalinta ar pakeista.

Žinoma, yra kitų informacijos agregavimo servisų, kurie teikia tokias ir dar platesnes paslaugas bei atlieka duomenų analizę, tačiau paprastam vartotojui jie vargu ar taps patrauklūs. Todėl jeigu RSS tikrai ateitų galas, dauguma jo vartotojų pabirtų po internetą, graibstydami atsitiktinius informacijos trupinėlius iš socialinių tinklų.

Todėl vietoj gana betarpiško ir nuo kitų žmonių įsikišimo apsaugoto informacijos gavimo būdo būtų peršokta prie visiškai priešingo dalyko, kai informaciją už mus atrenka kažkas kitas.

Apie tai, kas nutinka, kai žmogui suteikiama visiška teisė reguliuoti, ką jis nori matyti ir ko ne, esu rašiusi jau anksčiau. O kalbant apie naujienų graibstymą socialiniuose tinkluose, teisė reguliuoti save pasiekiančias naujienas tenka net ne pačiam vartotojui, o kitiems žmonėms.

Apskritai tarp šių dalykų turėtų būti pusiausvyra: kai kurių dalykų svarbos eilinis skaitytojas suprasti nepajėgus, tad portalas ar koks socialinio tinklo nuomonių lyderis daro visuomenei paslaugą tekstą išskirdamas.

Tačiau šalia visų už mus galvojančių, patraukliausia siūlančių, prie mūsų interestų prisiderinančių ir informaciją mums fragmentuojančių veiksnių ir servisų, turi egzistuoti ir toks senstelėjęs, paprastas, tykus ramus RSS, kuriame informacija ramiai tekėtų savo vaga, besirikiuodama į vieną neprivilegijuotą eilę, leisdama skaitytojui susidaryti bendrą ir nuoseklų vaizdą to, kas darosi jo pasirinktame sraute.

Ir dėl to RSS funkcijai galiu palinkėti tik vieno - ilgiausių metų.

2013-02-16

Kodėl nacionalistai niekad nebus valdžioje: pasvarstymai po pasivaikščiojimo eitynėse vasario 16-ąją.

Lietuvoje esama tokių visokių sezoninių galvos skausmų. Pavyzdžiui, rudeniop visi ima skųstis šildymo kainomis, o va metų pradžioje prasideda ir kelis mėnesius tęsiasi nacionalistų temos sezonas.

Štai šiandien turėjau progą sudalyvauti vasario 16-osios eitynėse Kaune. Turiu pasakyti, kad tai buvo neįtikėtinai nykus įvykis, kurio kokią nors prasmę galėjo matyti gal tik tie, kuriems pražygiuoti Kauno centru buvo principo reikalas. Nes vilktis per visą miesto centrą dvi valandas, skanduojant tą patį per tą patį, mosikuojant vėliavomis ir nieko daugiau nenuveikiant - nežinau, kodėl tai turėtų būti smagu savaime.

Lygiai kaip nesuprantu, kodėl šią neįdomią eiseną taip noriai reklamavo jai nepritariantieji. Ir čia kalbu ne tik apie paskutinįjį nacių medžiotoją, surengusį visą spaudos konferenciją, bet ir vagšelius jaunuolius su plakatu, skelbiančiu visus eisenos dalyvius fašistais.

Šių žmogelių, rodos, šiaip visai nepiktų, man buvo gan gaila, mat su tokiu drąsiu šūkiu atėję, jie nesugebėjo įtikinamai pozicijos apginti ne tik širstantiems skinams, bet ir garbaus amžiaus piliečiams.

Tiesą sakant manau, kad tokie protestai paprastai padaro tik didelę meškos paslaugą pačiai priešinimosi  fašistuojantiems tipams idėjai. Na ir padeda šiems tipams "privatizuoti" įvaizdžius, tokius kaip patriotizmas, kuriuos šie ir nori gvieštis kaip tik sau priklausančius.

Vienas liūdniausių to pavyzdžių yra protestavimas prieš Gedimino stulpus, taip iš tiesų tik įtvirtinant idiotišką mitą, kad tai mat vienos visuomenės grupės ženklas ir padovanojant mūsų valstybės simbolį gaujelei nevykėlių.

Apskritai man vienodai atstumiantys yra tiek radikalūs dešinieji, tiek radikalūs kairieji. Tiesą sakant, kažkuriuo momentu jie tampa gerokai vieni į kitus panašūs.

Tačiau šiuo atveju pasinaudosiu proga panagrinėti būtent dešiniuosius, nes gi tai buvo jų šventė.

Žvelgiant į šią eiseną, kuri jos dalyviams, dvi valandas nesusiderinus šūkaliojant tuos pačius tris šūkius, rodos, labai patiko, man susidarė įspūdis, kad joje turėjo dalyvauti labai nykūs žmonės, kuriems tinka praktiškai viskas.

Nežinau, ar nacionalistiškai nusiteikusiose organizacijose yra kūrybingų žmonių, sugebančių kokybiškai generuoti įdomias idėjas, bet jeigu yra, tai jie juos labai gerai slepia, kad tik, o varge, nepadarytų ko nors nepiktai, profesionaliai ir nenuobodžiai. Puikus to pavyzdys ir į šią eiseną kvietęs visiškai nevykęs video klipas, kurio tesugebėjau ištverti ~15 sekundžių, todėl neieškosiu ir čia nedėsiu. O ir kiti dalykai, kuriuos kaip savo politinę komunikaciją daro, pavyzdžiui, Tautininkų sąjunga, net ir atmetus ideologiją yra švelniai tariant neprofesionalūs, o griežtai tariant - apgailėtini.

Tiesa, kūrybiškų žmonių stoką, kaip galime pamatyti tarp didžiųjų partijų, labai puikiai atperka didelės lėšos. Deja, bet partijos, kurių kontingentą, palaikytojus ir kandidatus, kiek teko pastebėti, paprastai sudaro žmonės su kukliu išsilavinimu ir jį atitinkančiomis pajamomis, negali pasigirti net tuo.

Todėl maždaug šioje vietoje norėčiau pasidalinti mintimi, kuri mane gerokai nuramina, kai susierzinu pamačiusi kokį į patriotišką renginį įšlepsėjusį kerzavą skustagalvį, esą atėjusį išreikšti pagarbos, o iš tiesų, visu savo elgesiu, išvaizda ir manieromis, tiesiog attention whorinantį. O būtent - šios organizacijos, jei Lietuvoje kažkas iš esmės ir labai staigiai nepasikeis, visiškai neturi jokių šansų prasimušti kur nors daugiau nei iki miestų tarybų. Politikoje jų tiesiog nebus.

Žinoma, buvimas nevykėliu, kaip, deja, rodo mūsų patirtis, dar nėra garantas, jog kažkas nepateks į valdžią. Tačiau šias organizacijas nuo sprendimus priimančių postų skiria dar keletas visiškai objektyvių dalykų.

Pirmas, yra tai, kad jie nieko negali pasiūlyti. Net ir didžiausias suknistas populistas, mėgindamas laimėti rinkėjų simpatijas, siūlo. Siūlo kažką, ko žmonės neturi: pinigus, dešras, laisves. Šiuo požiūriu net ir kraštutiniai kairieji yra patrauklesni, nes jie irgi siūlo - didesnę laisvę. Radikalai dešinieji, tuo tarpu, gali suvilioti tik tuo, kad viskas liks kaip buvo, na, ir gal dar "į vietą pastatyti" bus lenkai, gėjai ir kitos mažumos. 

Tokie dalykai gal ir gali šiek tiek imponuoti kur nors Vilniaus rajone, tačiau likusiai visuomenei problemas kelia nebent tos mažumos, kurios susivogia kilimėlius nuo durų ir nešasi į devintą aukštą prie lifto varikio ir ten miega, o po to tenka jiems iš po smirdančių šonų tuos kilimėlius traukti. Tačiau šią mažumų problemą gan neblogai sprendžia laiptinės užraktas, tuo tarpu nacionalistai gali pasiūlyti tik labai didelius žodžius: nieko, be garsaus kalbėjimo, sudarančio įspūdį, kad jų yra nors kiek padoresnis kiekis, jie, tiesą sakant, ir neveikia.

O gal jūs esate girdėję, ką jie konkretaus siūlo spręsti jaunimo nedarbo ar viešojo transporto problemas? Nes aš tai ne.

Antroji priežastis yra jų visiškas atsisakymas taikstytis su bet kokiu kontekstu, eiti į kompromisus, prisiderinti,  elgtis diplomatiškai. Bendrame politiniame kontekste dešiniosios partijos yra lyg jūsų labai garsiai kalbantis dėdė, kuris per giminės balius vos kiek įgėręs ima agresyviai trankyti į stalą, kibti prie kiekvieno netinkamo žodžio ir nesileidžia nuraminamas, varo savo ir pyksta, kad niekas jo neklauso, nors, tiesą sakant, nė nesivargina kažko daryti, kad jo žodžiai kam nors imponuotų.

Anie nacionalistai taip pat geriau dešimt kartų papyks, kad niekas jų nesupranta, negerbia, nemyli, neišklauso ir skriaudžia (ir pamanyk tu man, kad taip tvarką ir kietą kumštį šlovinantys veikėjai bus ir didžiausi verksniai) negu vieną kartą pagalvos, kad gal gi jie kažką ne taip daro? Gal visuomenei reikia visai ne to? Gal vietoj vaikščiojimo su vėliavomis kaip sovietiniais laikais (dar vienas paradoksas) vertėtų imti ir kažką padaryti, na, nors ir tą pačią lietuvybę puoselėjant?

O gal gera mintis būtų tiesiog paspausti savo priešininku ir kritikui D. Kacui ranką ar nors jam nusišypsoti, o ne praeinant murklenti kac kac kac?..

Tačiau jie verčiau prisigalvos visokių liguistų akcijų, tokių kaip lenko širdies nešimas užsienio reikalų ministrui.

Matau tokiai partijai šviesų rytojų ministrų ir premjero postuose, kontekste tokios situacijos, kokia nutiko su Ūkio banku: susirinktų visi ir dainuotų "žiema žiema, bėk iš kiemo" aranžuotę su įlipdytu Romanovu ir žydais tekste, išsikėlę vėliavas priešais banko pastatus.

Geras genialios nacionalistų politinės komunikacijos pavyzdys yra ir tas amžinas flirtas su svastikomis. Jei būčiau partija, siejama su nacionalistinėmis idėjomis, bet tikrai, na tikrai nenorinti, kad mane tapatintų su naciais, turbūt pasidėčiau savo žalvarinę apyrankę su senovės baltų simboliu giliai į stalčių bei pasisiūlyčiau Lietuvos žydų bendruomenei į talką, tvarkant holokausto aukų kapus.

Tačiau vargu, ar žmonės, kurie, vos tik įtariantys ką nors nepritariant jų idėjoms, pribėga tų žmonių fotografuoti kaip KGB agentai, varsto visus piktais žvilgsniais ir vos kas pratrūksta neapykanta minėdami vieną gražiausių lietuviškų datų, galėtų tai padaryti. Dėl to šios eitynės man labiau priminė ne šventę, o kažkokį priverstinį, principinį reikalą - koks, greičiausiai, ir buvo.

Nacionalistines jėgas vis dėlto labiausiai ir varo į priekį principai ir mėginimas pažiūrėti, kiek atvirai jie gali simpatizuoti jėgos ir ne-demokratijos simboliams plačiąja prasme bei išlikti legalūs.

Visa laimė, kad plačiajai į Seimą renkančiai visuomenei kelių piliečių principai nėra svarbūs.

Na o pabaigai - linkėjimai visiems vasario 16-osios proga. Nelinkėsiu būti vieningais, nes tai neįmanoma, greičiau tik pakantumo kitiems savo šalies piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie skusti, ar gauruoti, ar dešinesni, ar kairesni, ar kalba lietuviškai su akcentu, ar su tarme.

Lietuviai yra tie, kurie myli Lietuvą. Labai paprasta.

2013-01-26

Aukštasis mokslas ir kiaulės ausys

Šiandien gavau progą apsilankyti tokiame labai simptominiame renginyje. Anas vadinosi Aukštųjų mokyklų mugė ir jo tikslas buvo, žinoma, supažindinti moksleivius su tuo, kur gi jie galėtų studijuoti Lietuvoje. Prisipažinsiu, nesitikėjau iš jo labai daug, bet tai, ką pamačiau, buvo dar šiek tiek liūdniau nei tikėjausi: turiu pasakyti, kad surinktos į vieną vietą visos Lietuvoje veikiančios aukštosios įstaigos, tiesa, su keliomis maloniomis išimtimis, atrodo gana liūdnai.

Pirmiausia turėčiau pastebėti, kad, sprendžiant pagal visokių kolegijų, kurių pavadinime yra žodis "verslo" skaičių, Lietuvoje kiekvienam piliečiui turėtų tekti bent trys UAB'ai ir pora individualių įmonių.

Taip pat šios įstaigos su žodžiu "verslo" pavadinime buvo lyderės visokių su studijomis absoliučiai nesusijusių daiktų rodyme. Štai viena jų prie savo stendo atvilko Ford Focus automobilį. Kiek supratau, mokymosi įstaiga, kuri nusprendė prisistatyti tokiu keistu būdu, neturėjo nieko bendra ne tik su Ford'u, bet ir su automobiliais apskritai, o automobilį paaiškino tuo, kad visi, baigę jų puikiąją kolegiją, tokius galės nusipirkti.

Suprasčiau, jei Antano Stulginskio universitetas (buvusi Žemkė) būtų atsivilkęs prie savo stendo karvę ar kombainą. Bet čia jau šlamštas net ir iš rinkodaros pusės.

Kitą kolegiją iki grįžusi namo ir pasitikrinusi, ką jie veikia, laikiau vizualiųjų menų, mat jie kvietė visus atsistoti žaliame fone priešais kamerą, o televizoriuje po to žalią foną keitė visokiais miestų vaizdeliais. Būtų gal ir gana neblogai, tačiau ši kolegija, rodos, irgi užsiima verslininkų ruošimu.

Tad čia man kyla klausimas: kaip smarkiai reikia neturėti apie savo mokymosi įstaigą ką papasakoti, kad pradėtumei rodyti visokius triukus, a la "aš nežinau, ką tau pasakyti, bet štai saldainis".

Vis dėlto tokie triukai iš nelabai žinomos kolegijos gal ir suprantami. Tuo tarpu manoji Alma Mater mane ne ką mažiau nuvylė, mat VU nepasivargino iš Vilniaus atsiųsti bent kelių įdomesnių specialybių atstovų, kurie būtų galėję papasakoti apie tuos pačius lazerius ir laboratorijas, ką sėkmingai darė KTU, VGTU ir net VDU. Vietoj to VU pristatinėjo šokantys, grojantys ar kokį dar velnią darantys Kauno humanitarinio fakulteto studenčiokai, rodos, taip ir neradę kokią geresnę žinią apie studijas paskleisti nei "pas mus labai faina ir linksma". Nežinau, gal prie stendo jie iš tiesų sugebėjo kažką gero papasakoti apie tokias studijų programas kaip lietuvių kalba ir reklama, bet mane iš tolo atbaidė pliušinė pelėda - jų simbolis, besivalkiojęs po visą ekspoziciją.

Visą šį turgų vainikavo profesinės mokyklos klasės susitikimo 20 metų baigimo proga lygio muzikinis repertuaras, skambėjęs mugės metu, bei vedėjo poreikis padainuoti apie gražuoles lietuvaites. Kitaip tariant - mugė. Tiesiog mugė.

Gal ir iš esmės neteisinga renginį, skirtą aukštosioms mokykloms prisistatyti, pavadinti muge. Nes mugėje rėkaujama ir deramasi, bandoma iškišti savo rūkytas kiaulės ausis ir drožtus šauktus, iki nukritimo suokiant, kad jie gi geresni nei kioske gretimais.

Tačiau aukštasis mokslas juk neturėtų būti kiaulės ausys.

2013-01-06

Virtualus galvos skausmas realaus pasaulio taisyklėms

Visame pastarosiomis dienomis nuolat linksniuojamoje istorijoje apie A. Ramanausko ir A. Račo konflitą man įdomiausia atrodo tai, kaip su šia situacija mėgina tvarkytis ne internetinis pasaulis. Ar, kitaip tariant, kaip sekasi į realaus pasaulio normas, taisykles ir įstatymus sukišti virtualiosios erdvės įvykius.

Kad ši sritis reikalaus dar ne kartą pasukti galvą ne vienos srities specialistus liudija ir tai, kad LSDP kreipėsi į žurnalistų veiklą koordinuojančias institucijas, tuo lyg ir leisdami suprasti, kad arba laiko A. Ramanauską žurnalistu, arba jo Facebook puslapį - žiniasklaida. Iš tiesų, greičiausiai, jie tiesiog buvo tokie išmušti iš vėžių, kad nelabai ir sumojo, kur gi čia geriausia būtų kreiptis.

Tai ir yra įdomu: viena vertus virtualieji socialiniai tinklai lyg ir nėra masinė informavimo priemonė. Kita vertus, puikia matome, kad esant tinkamoms aplinkybėms, ji gali tapti itin masiška. Todėl reakcija bėgant skųstis į žiniasklaidos etikos sargus išplaukia intuityviai - iš pasklidimo masto, o ne platinimo būdo.

Apskritai manau, kad šis konkretus atvejis ir konfliktas nereiškia nieko ir visiškai nieko nepakeis - net nesuformuos precedento, jei būtų nueita iki teismų: tiesiog internetas kinta pernelyg greitai ir yra pernelyg nepastovus, be to, vis dar formuojasi kaip erdvė, todėl viskas, ką mes apie jį suprantame šiuo metu, gali iš esmės pasikeisti po kelerių metų, visiškai taip, kaip ji iš esmės pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį.

Tad net jei koks nors etinis ar teisinis talibanas užmautų virtualiajai erdvei apynasrį ir lieptų nuo šiol keliant savo maisto, vaikų ir kačių nuotraukas į Facebook remtis visais viešąją informaciją reguliuojančiais įstatymais, mano galva, tai taptų nebesvarbu labai greitai, nes atsirastų nauji virtualiosios komunikacijos būdai, kurių dėka tokie nuosprendžiai taptų beverčiais.

Puikus to pavyzdys yra audiovizualiniai menai: kol autorinių teisių turėtojai ieškojo būdų užkirsti piratinių įrašų leidybą, viskas persikėlė į nelegalų muzikos siuntimąsi. Kai imta ieškoti būdų pažaboti tai, atsirado tokie servisai kaip Youtube ar Spotify, iš esmės perkeitę tai, kaip mes vartojame audiovualinius kūrinius.

Kaip ir anuomet ieškant būdų užkirsti kelią piratavimui, taip ir dabar virtualioji erdvė juda pirmyn greičiau nei teisinė reguliacija ir net nei mūsų supratimas apie tai, kas tai vis dėlto yra apskritai.

Nors yra įvairių nuomonių, aš nemanau, kad kas nors galėtų argumentuotai ir užtikrintai atsakyti į visus klausimus, kurie ne vienam kilo minėtajai istorijai besiplėtojant. Pavyzdžiui, ar gali būti Facebook puslapis laikomas žiniasklaidos priemone? Tiems, kas ruošiasi šaukti, jog tai - absurdas, patariu įsivaizduoti, kad tą puslapį seka milijonas vartotojų. Bet kuri ten patalpinta informacija taps matoma akimirksniu ir pasieks neįtikėtiną auditorijos dalį. Ar tai vis dar atrodo absurdiška?

Kiek teko skaityti mokslinės literatūros, virtualiuosius socialinius tinklus linkstama laikyti įdomiu masinės ir tarpasmeninės komunikacijos lydiniu, kai tarpasmeniniais kontaktais perduodami masiški informacijos kiekiai. Kitaip tariant, tai yra didelis ir galingas aparatas, kuriam tam tikro reguliavimo, mano nuomone, tikrai reikia: vien todėl, kad viskas, kas turi galią ir įtaką, turi būti prižiūrima tam, kad ji nebūtų nukreipta destruktyvia kryptimi.

Vis dėlto čia susiduriame su bėdele, kad mūsų teisė ir apskritai mūsų, kaip visuomenės su tam tikra tradicija, patirtis neturi jokio atsakymo, kaip reikėtų tą kontrolę vykdyti: viskas pasikeitė per greitai ir teisinis reguliavimas gali tik šnopuodamas ir dusdamas risnoti paskui, išlemendamas vieną kitą sprendimą tuomet, kai jo mirtinai prisireikia.

Dėl to manau, kad gal jau ir visai netolimoje ateityje bus pradėta kurti visa teisinė sistema, reglamentuojanti būtent virtualiąją erdvę išimtinai, o ne bandoma (pataisykite, jei klystu) realiam pasauliui su kitomis žaidimo taisyklėmis pritaikytus įstatymus pritempinėti prie virtualiosios erdvės, taip sudarant juokingas situacijas, kai žurnalistų etikos sargai turi nagrinėti Facebook išplatintą informaciją.

Visa tai primena situaciją, kai į labai seną kompiuterį pamėgini įrašyti naujausią operacinę sistemą ir po to nuolat kenti keblumus, nes aparatas buvo sukurtas ne tokiai sistemai, kokią jame paleidi. Skirtumas tik tas, kad į kompiuterį pažaidęs visad gali įdiegti tai, kas jam skirta, tuo tarpu virtualiosios erdvės atveju, neabejotinai teks keisti aparatą, gali būti, kad ir ne kartą.

Taip pat įmanoma, ir man tai būtų užvis įdomiausia, kad ši erdvė taip ir liks amžinu galvos skausmu, dėl savo itin kintančios prigimties niekaip nesusisteminama ir nesukišama į iš anksto apibrėžtas normas.

Kol kas panašiai ir yra, o virtualiojoje erdvėje daug geriau veikia vietinės nei išorės primestos taisyklės. O pagrindinę jų, rodos, būtų galima apibūdinti maždaug taip: negadink kitiems nuotaikos jei nesi tikras, kad turi tam rimtą priežastį bei esi pasirengęs atkentėti pasekmes.