2013-01-06

Virtualus galvos skausmas realaus pasaulio taisyklėms

Visame pastarosiomis dienomis nuolat linksniuojamoje istorijoje apie A. Ramanausko ir A. Račo konflitą man įdomiausia atrodo tai, kaip su šia situacija mėgina tvarkytis ne internetinis pasaulis. Ar, kitaip tariant, kaip sekasi į realaus pasaulio normas, taisykles ir įstatymus sukišti virtualiosios erdvės įvykius.

Kad ši sritis reikalaus dar ne kartą pasukti galvą ne vienos srities specialistus liudija ir tai, kad LSDP kreipėsi į žurnalistų veiklą koordinuojančias institucijas, tuo lyg ir leisdami suprasti, kad arba laiko A. Ramanauską žurnalistu, arba jo Facebook puslapį - žiniasklaida. Iš tiesų, greičiausiai, jie tiesiog buvo tokie išmušti iš vėžių, kad nelabai ir sumojo, kur gi čia geriausia būtų kreiptis.

Tai ir yra įdomu: viena vertus virtualieji socialiniai tinklai lyg ir nėra masinė informavimo priemonė. Kita vertus, puikia matome, kad esant tinkamoms aplinkybėms, ji gali tapti itin masiška. Todėl reakcija bėgant skųstis į žiniasklaidos etikos sargus išplaukia intuityviai - iš pasklidimo masto, o ne platinimo būdo.

Apskritai manau, kad šis konkretus atvejis ir konfliktas nereiškia nieko ir visiškai nieko nepakeis - net nesuformuos precedento, jei būtų nueita iki teismų: tiesiog internetas kinta pernelyg greitai ir yra pernelyg nepastovus, be to, vis dar formuojasi kaip erdvė, todėl viskas, ką mes apie jį suprantame šiuo metu, gali iš esmės pasikeisti po kelerių metų, visiškai taip, kaip ji iš esmės pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį.

Tad net jei koks nors etinis ar teisinis talibanas užmautų virtualiajai erdvei apynasrį ir lieptų nuo šiol keliant savo maisto, vaikų ir kačių nuotraukas į Facebook remtis visais viešąją informaciją reguliuojančiais įstatymais, mano galva, tai taptų nebesvarbu labai greitai, nes atsirastų nauji virtualiosios komunikacijos būdai, kurių dėka tokie nuosprendžiai taptų beverčiais.

Puikus to pavyzdys yra audiovizualiniai menai: kol autorinių teisių turėtojai ieškojo būdų užkirsti piratinių įrašų leidybą, viskas persikėlė į nelegalų muzikos siuntimąsi. Kai imta ieškoti būdų pažaboti tai, atsirado tokie servisai kaip Youtube ar Spotify, iš esmės perkeitę tai, kaip mes vartojame audiovualinius kūrinius.

Kaip ir anuomet ieškant būdų užkirsti kelią piratavimui, taip ir dabar virtualioji erdvė juda pirmyn greičiau nei teisinė reguliacija ir net nei mūsų supratimas apie tai, kas tai vis dėlto yra apskritai.

Nors yra įvairių nuomonių, aš nemanau, kad kas nors galėtų argumentuotai ir užtikrintai atsakyti į visus klausimus, kurie ne vienam kilo minėtajai istorijai besiplėtojant. Pavyzdžiui, ar gali būti Facebook puslapis laikomas žiniasklaidos priemone? Tiems, kas ruošiasi šaukti, jog tai - absurdas, patariu įsivaizduoti, kad tą puslapį seka milijonas vartotojų. Bet kuri ten patalpinta informacija taps matoma akimirksniu ir pasieks neįtikėtiną auditorijos dalį. Ar tai vis dar atrodo absurdiška?

Kiek teko skaityti mokslinės literatūros, virtualiuosius socialinius tinklus linkstama laikyti įdomiu masinės ir tarpasmeninės komunikacijos lydiniu, kai tarpasmeniniais kontaktais perduodami masiški informacijos kiekiai. Kitaip tariant, tai yra didelis ir galingas aparatas, kuriam tam tikro reguliavimo, mano nuomone, tikrai reikia: vien todėl, kad viskas, kas turi galią ir įtaką, turi būti prižiūrima tam, kad ji nebūtų nukreipta destruktyvia kryptimi.

Vis dėlto čia susiduriame su bėdele, kad mūsų teisė ir apskritai mūsų, kaip visuomenės su tam tikra tradicija, patirtis neturi jokio atsakymo, kaip reikėtų tą kontrolę vykdyti: viskas pasikeitė per greitai ir teisinis reguliavimas gali tik šnopuodamas ir dusdamas risnoti paskui, išlemendamas vieną kitą sprendimą tuomet, kai jo mirtinai prisireikia.

Dėl to manau, kad gal jau ir visai netolimoje ateityje bus pradėta kurti visa teisinė sistema, reglamentuojanti būtent virtualiąją erdvę išimtinai, o ne bandoma (pataisykite, jei klystu) realiam pasauliui su kitomis žaidimo taisyklėmis pritaikytus įstatymus pritempinėti prie virtualiosios erdvės, taip sudarant juokingas situacijas, kai žurnalistų etikos sargai turi nagrinėti Facebook išplatintą informaciją.

Visa tai primena situaciją, kai į labai seną kompiuterį pamėgini įrašyti naujausią operacinę sistemą ir po to nuolat kenti keblumus, nes aparatas buvo sukurtas ne tokiai sistemai, kokią jame paleidi. Skirtumas tik tas, kad į kompiuterį pažaidęs visad gali įdiegti tai, kas jam skirta, tuo tarpu virtualiosios erdvės atveju, neabejotinai teks keisti aparatą, gali būti, kad ir ne kartą.

Taip pat įmanoma, ir man tai būtų užvis įdomiausia, kad ši erdvė taip ir liks amžinu galvos skausmu, dėl savo itin kintančios prigimties niekaip nesusisteminama ir nesukišama į iš anksto apibrėžtas normas.

Kol kas panašiai ir yra, o virtualiojoje erdvėje daug geriau veikia vietinės nei išorės primestos taisyklės. O pagrindinę jų, rodos, būtų galima apibūdinti maždaug taip: negadink kitiems nuotaikos jei nesi tikras, kad turi tam rimtą priežastį bei esi pasirengęs atkentėti pasekmes.

2 komentarai:

  1. man rodos, Jūs tiesiog nesate teisininkė ir tiesiog nežinot precedentų, kai tokie atvejai sėkmingai išspręsti pritaikant senai nusistovėjusias taisykles

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Visiškai įmanoma, nes tikrai nesu teisininkė ir dėl to pridėjau, jog mane vertėtų pataisyti, jei klystu.

      Tačiau neteigiu, kad išspręsti tų atvejų neįmanoma. Kol kas, manau, įmanoma, tačiau reikalai darysis tik labiau komplikuoti ir ateis momentas, kai nesuvokiant virtualios erdvės specifikos įstatymų taikyti nebepavyks arba tai išvirs į visišką absurdą.

      Panaikinti