2013-07-31

Kokiu atstumu nuo kito žmogaus veido baigiasi jūsų žodžio ir saviraiškos laisvė

Stebint šią savaitę viešumoje vykstančias diskusijas, man kaip niekad akivaizdus tapo toks dalykas: nemaža dalis žmonių turi itin įdomų žodžio laisvės ir žmogaus teisių suvokimą. Ne gana to, pastebėję, kad šis supratimas, švelniai tariant, nelabai suderinamas su įstatymais, jie tai aiškina valstybės susimokymu su žydais homoseksualais lenkais iš Europos Sąjungos, kurie nori pagrobti jų vaikus ir atiduoti Skandinavijos lesbietėms. Ar kažkuo panašaus.

Nežinau, kiek tokie žmonės yra linkę klausytis kitų ir kiek jų skaito mano tinklaraštį, bet kadangi niekad tokių problemų su saviraiškos laisve neturėjau, už tai turėjau problemų su žmonėmis, kurių saviraiškos laisvė norėjo ribotis su mano veidu kumščio pavidalu, pamaniau, pasidalinsiu savo samprotavimais, kokiu atstumu iki kito žmogaus veido jūsų žodžio laisvė baigiasi.

Tiesą sakant, čia ir yra esminė klaida, kurią daro skaudžiai daug tautiečių, dalis kurių šiaip gal būtų neblogi žmonės: tai, kad jums trukdo kitas žmogus yra jūsų, o ne to žmogaus problema. Nėra žmogaus teisės būti buduliu, o kito žeminimas nėra saviraiška.

Kitaip tariant, niekas neprivalo toleruoti jūsų neapykantos. Kaip ir jūsų nuomonės, kad kažkokio žmogaus ar jų grupės privalo nebūti, nes jie yra neverti gyventi.

Ir jeigu geriau pagalvotumėte, suprastumėte, kad visai gerai, nes kažkas norėtų uždrausti būti jums.

Tiesą sakant įtariu, kad dalis pykčio įvairioms visuomenės grupėms kyla iš baimės, kad leidus tiems žmonėms būti, jie gali išsikeroti ir tapti galingesni, o tada su nekenčiančiu elgtis taip, kaip jis elgėsi su jais.

O dabar pamirškite gėjus, pamirškite lenkų sirgalius. Prisiminkite, kiek jaunų žmonių Lietuvoje kiekvienais metais nusižudo. Pagalvokite, ar tai kada nors negalėtų būti ir jūsų vaikas, kuriam kažkas tiesiog labai įtikinamai pasakys, kad jis nevertas būti – aš esu absoliučiai įsitikinusi, kad būtent tai yra didžiosios dalies savižudybių Lietuvoje priežastis.

Tai vadinama patyčiomis, netolerancija, nepagarba. Bet iš esmės, mūsų visuomenė kenčia nuo šio siaubingo įsitikinimo, kad nekęsti yra jų teisė. Nuo dvasinio budulizmo, kuris, deja, išsikerojęs ir tarp išsilavinusių, pasiturinčių žmonių – ne tik tų, kurie penktadienio vakarais mašinų stovėjimo aikštelėje čiaumoja kebabą.

Tad atsakant į klausimą, kokiu gi atstumu iki kito žmogaus veido pasibaigia jūsų saviraiškos laisvė ir prasideda kriminalas, galima konstatuoti tik viena: kuo šis atstumas mūsų visuomenėje bus didesnis, tuo laimingesni, drąsesni ir puikesni būsime.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą