Kaip žmonės savo istoriją po žeme kišo, o pakišę apraudojo

Mes Kaune turime tokį įdomų dalyką: pas mus ir šen, ir ten - visur miesto centre pilna atminimo paminklų: tarp Kauno miesto savivaldybės ir Muzikinio teatro plytinčiame skvere yra įamžintas Romo Kalantos atminimas, paėjėjus iki fontano ir palei buvusį Merkurijų ir būsimą Hilton viešbutį pasukus link Vienybės aikštės ir tada - kairėn, prieinamas paminklas nežinomam kariui, prie kurio dega amžinoji ugnis, o jei Laisvės alėja eini pro Soborą ir vėliau - palei gatvę, prieini Ramybės parką, kur paminklų jau nors vežimu vežk: ir kario motinai, ir partizanams - gal ir dar koks yra, tik nepamenu.

Jie visi man labai patinka. Man be galo mielas Ramybės parkas, kuriame kadaise buvo kapinės, man patinka, kad ten iš žolytės lyg grybai kalasi kryželiai, kad galima pasivaikščioti apie įamžintą mūsų istoriją. Labai patinka Kalantos memorialas, ant kurio galima pasėdėti, parymoti lyg ir su čia įamžintuoju, lyg ir pačiai. Patinka ir ta ugnis, nes prie jos jauku pasišildyti žiemą, be to, ją pamenu nuo pat vaikystės.

Man tai gyvos miesto vietos, kur įdomu nueiti, kur įdomu kažką veikti. Ir įdomu ne tik man: prie Kalantos susideginimo vietos dažnai vyksta šokiai, o va prie amžinosios ugnies žmonės būriuojasi per Kaunas Jazz koncertus naktį pasišildyti, o ne per toliausiai su riedlentėmis vasarą važinėjasi paaugliai. Taigi kauniečiai, ypač jaunieji, su savo istorija gyvena gražiai ir draugiškai, kaip ir priklauso visada lietuviškumu ir patriotiškumu besididžiavusio miesto gyventojams.

Bet, rodos, ne visi mano, jog tai teisinga. Štai šiandien aptikau tekstą, kuriame burnojama, jog studentai netoli minėtosios amžinosios ugnies drįsta gerti alų, o kiek seniau dėl šokių prie Kalantos memorialo piktinosi žinomas Kauno architektas Audrys Karalius. Buvo burbėta ir Kalantos paminklo autoriui, esą kas gi čia dabar - kas norės galės ant Šventos Lietuvos Istorijos Didvyrio Įamžinimo Vietos sėdimąją dėti.

Ir šitaip tai vienur, tai kitur kyšteli man asmeniškai pilkiausiu sovietmečiu trenkiantis grūmojantis kumštis, grasantis visiems, kurie drįsta prisiartinę prie Švento Atminimo Vietos nusišypsoti. Šie žmonės, gal šiaip neblogi, nori nužudyti mūsų istoriją, pakišti ją po žeme, tada įkalti kryžių, atsistoti ir laistyti jį ašaromis iki kol pasidarys bloga.

Juk kas gi buvo tas pats Kalanta, karuose žuvę kareiviai, partizanai? Jie visi buvo labai jauni žmonės. Ir greičiausiai ne tik jauni, bet ir nepraradę idealizmo jausmo, mat kitaip vargu ar būtų už kokius nors idealus padėję galvas. Kadangi pati dar nesu sukriošusi, manau, kad jei kokiomis aplinkybėmis padėčiau galvą dėl savo šalies ir mano atminimas būtų įamžintas, labai norėčiau, kad ten žmonės susirinktų švęsti. Velniai nematė - net ir prisigerti ir dainuoti po to, juk už jų teisę būti laimingais savo žemėje ir padėčiau tą nelaimingą galvą!

Dėl to visada vaikštinėsiu ir trepinėsiu laiminga apie tuos mūsų paminklus. Šokti nelabai moku, bet kai Mountainrock kolektyvas surengė koncertą Kalantos žūties metinėms paminėti, trypiau lyg už tėvynę toje jo susideginimo vietoje. Ir žvakutes degiojau. Ir buvo be proto linksma.

Ir tada turbūt pirmą kartą pajutau dėkingumą visiems, kurie prisidėjo prie to, jog galėtume laisvai sau gyventi ir linksmintis Laisvės alėjoje, Kaune, Lietuvoje. Tiesiog tas jausmas buvo kaip niekad tikras.

Todėl labai linkėčiau ir kitiems liautis bijoti savo istorijos ir savo numirėlių. Tai, jog juokiesi ar geri alų atminimo vietoje, visai nedaro tavęs nepagarbiu, kol nepažeidi elementarių viešojo elgesio taisyklių. Priešingai - visi jauni kauniečiai, kurie ateina šokti ir džiaugtis į visas tas atminimo vietas, daro istoriją gyvą - net jei šoka ar alų geria jie visai ne apie tai.

O pabaigai, labai gražūs žodžiai apie minėtąjį R. Kalantos monumentą, kuriuos radau ieškodama nuorodų šiam įrašui, ir kurių tiesiog negaliu nepacituoti:

Čia šoko mūsų Laisvė – jauna, laiminga, nevaržoma, kupina vilties ir svajonių. Viso to, už ką pasiaukojo R. Kalanta. Šoko jo bendraamžiai, nežinantys, kad prieš tris dešimtmečius ne tik nebuvo galima šokti Laisvės alėjoje: studentams prievarta nukirpdavo ilgus plaukus, svarstydavo posėdžiuose už džinsų ar platėjančių kelnių dėvėjimą, naktį galėjo paprašyti parodyti pasą... Jei tą vakarą jis, mūsų ir jų, šokančiųjų, bendraamžis būtų pažvelgęs iš Aukštybių, jo širdis būtų šokusi kartu – laisvos Lietuvos Laisvės alėjoje. 

Mėnesiena ir porinkiminis klaiktelėjimas

Prieš maždaug aštuonerius metus ant sienų ir šaligatvių atsirasdavo kreida rašyti užrašai - Maži mėnulio ežerai. Man yra sakę, kad atsirasdavo jie tik naktį ir tik per tam tikrą mėnulio fazę, tačiau nežinau, ar tai tikra. Kaip ir nežinau, ar šių užrašų pasekmė buvo šis eilėraštis, ar kaip tik atvirkščiai.

Man mėnesiena asocijuojasi ne tik su šiais užrašais, bet ir su lengvu (o gal ir sunkoku) klaiktelėjimu: lyg vaiduokliais baltais naktiniais marškiniais plevenančiais lunatikais iš H. Radausko eilėraščių ar "Meistro ir Margaritos" herojais psichiatrinėje ligoninėje, dūlinėjančiais mėnesienos apšviestais balkonais bei gailiai į ją žvelgiančiais.

O šiandien man į galvą atėjo toks makabriškas įvaizdis, nors, greičiausiai, nebe pilnaties padiktuotas: kad visi mes po rinkimų palikome šiokie tokie pablūdėliai.

Štai sėdėjau aš pirmojo rinkimų turo naktį ir jaučiau neapsakomą kartėlį, žiūrėdama į skaičiukus. Ir mėginau įsivaizduoti visus tuos runkelius, kurie nuėjo ir nubalsavo už Darbo partiją. Ir net ne balsą už kokį bambalį pardavė, o nuėjo ir nubalsavo savo laisva valia. Galvojau, kokie tai žmonės turėtų būti, vaizdavausi juos nepolitiškus, apkiautusius, neišsilavinusius. Vaizdavausi, kaip jie saldžiai parpia pažiūrėję savo šokių projektą per kurią nors mūsų televizijų iš vakaro ir visai net ir nesidomi, kas valdys Lietuvą ateinančius keturis metus. Ir tokia tad buvo mano realybė: joje visi protingi žmonės man sakė, kad gerai bus liberalai, gerai bus konservatoriai, girdėjau daug puikių argumentų už atominę elektrinę ir supratau, kad mes visi esame protingi, siekiame gero tikslo, o tie kiti yra kvaili ir nieko gero nepadarys.

Kitam rinkimų turui atėjus, aš neturėjau laiko karštligiškai spaudyti F5 (nežinantiems, šis mygtukas atnaujina duomenis naršyklės lange) ir graužti nagus, kad būtų nors kiek atitaisyta pirmojo turo skriauda, mat sėdėjau Drąsos kelio partijos rinkimų štabe. Buvau ten, kai vakarui prasidėjus ši partija drąsiai kalbėjo kalnus nuversią, o jos lyderė juokėsi, kad jei jos teta galinti eiti kaip lygi prieš ministrą, jie yra iš tiesų galingi. Buvau ten ir tada, kai po kelių valandų grąžydami rankas jie kaltino socdemus, konservatorius, Lietuvą, pedofilus ir visus kitus dėl to, kad antrajame ture sėkmė nenusišypsojo.

Ir tai buvo kita realybė: su savais didvyriais ir savais nedorėliais. Jie taip pat rodė nuoširdžias emocijas ir taip pat tikėjo, kad siekia gero, pačio geriausio tikslo, kad Lietuvoje yra pedofilų klanas su konservatoriais priešaky, išplėšusiais mandatus iš jų rankų, apgaule prasibrovusiais į valdžią, išrinktais bjaurių ir apkiautusių bailių lietuvių, kurie bijo permainų ir nedrįsta nieko keisti bei nori gyventi tame pačiame purve (beveik tais pačiais žodžiais persakyta mintis, kurią tą vakarą išgirdau daugybę kartų).

Dar yra visi tie, kurie liberalus vadina liberastais ir mano, kad ant jų kupros atjos visokios religinės, seksualinės ir tautinės mažumos, sugriaus jų Marijos žemę, išmindys rūtų darželį ir pakurs ten laužą iš smutkelių ir rūpintojėlių. Kad tam sutrukdytų, daro visokias eisenas ir paminėjimus, mat nieko daugiau į Seimą neišrinkti daryti negali (beje, kaip ir Drąsos kelio kompanija, jie šventai tikėjo, kad aišku pateks, o nepatekę kaltino didžiųjų partijų sąmokslą neduoti jiems pinigų).

Ir taip visi čia išvardintieji, įskaitant ir mane, esti nepatenkinti, nusivylę ir, ne gana to, mato labai aiškų priešą, pakišusį koją, bei kipšus to priešo palaikytojus, kuriuos piešia juodomis spalvomis.

Galų gale nelaimingi, greičiausiai, yra ir Darbo partijos rinkėjai, mat turi žiūrėti, kaip jų žinantį kaip lyderį skriaudžia konservatoriai, prezidentė, VRK, teisėjai, o tuoj pradės ir Konstitucinis teismas. Taigi, praėjus rinkimams laimingų, greičiausiai, nėra. Gal nebent socialdemokratų rinkėjai, tačiau jie man atrodo tokie nykūs ir nuobodoki žmonės, kad net sunku įsivaizduoti, kokie jie galėtų būti.

Ir vis dėlto - visi mes klajojame savo pamišėliškose realybėse, kur egzistuoja tam tikras įsitikinimas, autoritetingi žmonės, kurie tą įsitikinimą grindžia - vieniems tai ekonomistai, kitiems bobutė turguje, pati mačiusi ir girdėjusi visą tiesą apie Stankūnaitę (pokalbio, kurį nugirdau mikroautobuse, fragmentas), tretiems - kaimynė ar antroji pusė. Taip pat egzistuoja priešai, kurie mano, jog atvedinėja mus į protą, kai iš tiesų yra akivaizdžiausi idiotai.

Ir niekada, ak, niekada, greičiausiai, nepaaiškės, kuris iš šių mažų ar didelių ežerėlių yra tikras, o kuris - kreida nupaišyta pilnaties pasekmė.